Šį pranešimą, matyt, irgi išprovokavo R.Vanagaitės „Mūsiškiai“ – norėta parodyti, kad LGGRTC darbuotojai nesėdi sudėję rankų ir giliau nei šios knygos autorė tyrinėja Holokaustą, kurį, kaip visas pasaulis, visuomet rašau iš didžiosios raidės, nes tai savo mastais unikali tragedija Europos istorijoje.
Iš pradžių buvo manoma, kad LGGRTC rengiasi paskelbti žydšaudžių sąrašą. Bet šio centro vadovė puolė aiškinti, kad tai mokslinė studija, o ne kokių nors sąrašų publikavimas. Tik kodėl reikia bijoti prie istorinio tyrimo pridėti ir žydus žudžiusių asmenų sąrašo, jei, kaip teigia istorikai, daugelis asmenų yra žinomi?
Juk, tiesą sakant, ir ši diskusija, ir žydšaudžių sąrašų viešinimas vėluoja bent porą dešimtmečių. Pirmaisiais nepriklausomybės metais gal buvo per sunku tam ryžtis, nes Holokausto istorija dar skendėjo miglose, o sovietinių tardytojų sukurptomis žydšaudžių bylomis niekas nepasitikėjo, žinant, kokiais metodais būdavo išplėšiami prisipažinimai.
Tačiau jau seniai išstudijuoti archyvai, parengta ne viena mokslinė studija. Kodėl jos neatkreipė beveik jokio visuomenės dėmesio? Holokausto istorikai, dabar aiškinantys, kad R.Vanagaitė nieko naujo nepasakė, ko jie nežinotų, gali jai tik pavydėti.
Mat moksliniais tyrimais įrodyti faktai nepakeičia žmonių pasaulėžiūros, kol neįsiskverbia į jų sąmonę, o tai įvyksta tik tuomet, kai visuomenė supurtoma, įsiplieskia diskusijos, istorinė tiesa įtvirtinama populiariais simboliais.
Negalima sakyti, kad apie lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse nebuvo kalbama. Virė ir aršios diskusijos. Tik neseniai apmirė, dar ir dabar kartais atgyjanti, faktais nepagrįsta, pašvinkusi dviejų genocidų teorija, kuria mėginta pateisinti žydšaudžius, neva apakintus keršto sovietinėse represijose aktyviai dalyvavusiems žydams.
Prieš kelis mėnesius aistros įsiplieskė inteligentų grupei paraginus pašalinti nuo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos pastato generolu Vėtra vadinamo J.Noreikos memorialinę lentą dėl jo vaidmens kuriant Šiaulių getą ir konfiskuojant žydų turtą. Juk partizaninė kova su sovietais nieko neatleidžia nuo kaltės už žydų genocidą.
Viena vertus, atrodytų, Lietuva jau atviriau ir drąsiau žvelgia į savo istoriją, jei atsiranda žmonių, reikalaujančių šalinti tariamų didvyrių pagerbimo ženklus.
Kita vertus, šie asmenys buvo begėdiškai užsipulti interneto platybėse. Vadinasi, dar ne laikas žydų žudynių temą laikyti užverstu istorijos puslapiu, kurį dera prisiminti tik kokių nors sukakčių proga.
Akivaizdu, kad politinė kaltė už Holokaustą tenka nacių Vokietijai, nes Lietuvos valstybės tuo metu nebuvo, bet yra ir moralinė atsakomybė už budeliais tapusius tautiečius. Šios naštos galima atsikratyti tik pripažįstant istorinę tiesą ir atsiveriant atgailai – ne oficialiai, valstybinei, o vidinei, lyg rauda pratrūkstančiai iš žmonių širdžių.
Tai įvyks tik tuomet, kai žydų skausmas taps ir lietuvių skausmu, kai bus suvokta, kad Holokaustas – mūsų piliečių žudynės, o tai reiškia, kad buvo žudoma Lietuva.
Iki šiol jaučiu gėdą, prisimindamas, kaip po 1991 metų sausio įvykių bendraudamas su į Vilnių atvykusiu vienu jaunu amerikiečių žurnalistu aiškinau, kad lietuviams Sovietų Sąjunga buvo netgi baisesnis okupantas už nacių Vokietiją, nes pastarieji masiškai žudė tik žydus, o nuo sovietų represijų kraujavo visa Lietuva.
Geriau įsižiūrėjęs į svečią, įžvelgiau aiškius semitinius bruožus. Jis nė neklausiamas pasisakė, kad esąs žydas, bet su manimi nesiginčijo, priešingai, ramiai atsakė, jog suprantąs ir užjaučiąs lietuvius, išgyvenusius baisias represijas.
Man tai buvo pamoka visam gyvenimui. Dabar apgailėtinas atrodo net ir užsipultų už neva perdėtą simpatiją žydams autorių aiškinimasis, kad jie yra gryni lietuviai. Kaip galima net rodyti savo asmens dokumentus, kad, gink Dieve, niekas jų nepalaikytų žydais? Žmogaus savigarba neturėtų leisti kažkokiems antisemitams įrodinėti savo lietuvybę.
Gal tai irgi pasąmonėje dar slypintis įsitikinimas, kad būti lietuviu kažkodėl garbingiau negu žydu? Tik kai neįžvelgsime jokio skirtumo, jau galėsime manyti, kad esame laisvi nuo antisemitizmo.
Tai svarbu patiems lietuviams, nes antisemitizmas reiškia, kad tauta dar neišsivadavusi iš savo kompleksų ir provincialumo.
Todėl ne žydų spaudžiami, o patys turime norėti, kad būtų paviešinti žydšaudžių sąrašai. Žinoma, absoliuti dauguma šių budelių ar net ir visi jau mirę, bet jei norime teisti už 14 žmonių žūtį per Sausio įvykius Nobelio taikos premijos laureatą M.Gorbačiovą, ar turime teisę atleisti 200 tūkst. bendrapiliečių išskerdusiems žydšaudžiams?
Nusikaltimai žmogiškumui neturi senaties. Prokuratūrai reikia duoti nurodymą galų gale ištirti žydšaudžių sąrašus, išsiaiškinti jų likimą, pripažinti atsakomybę už Holokaustą ir iš tų, kuriuos gyvenimo kelias po karo nuvedė į partizanus, atimti visus apdovanojimus, nukabinti memorialines lentas, atšaukti jų vardo suteikimą mokyklos ar aikštėms.
Be kita ko, į partizanų gretas įsilieję žydų žudikai, pripratę šaudyti beginklius žmones, gali būti kalti ir už pokario metų civilių gyventojų žudynes, kai kaimuose buvo išžudytos ištisos šeimos – nuo kūdikių iki senelių. Šis Lietuvos istorijos puslapis taip pat dar laukia ir politinio, ir teisinio įvertinimo, nes šiems nusikaltimams irgi negali būti senaties.
Nesuprantu ir žmonių, kurie piktinasi, kad žydai neva iš lietuvių tautos reikalauja kolektyvinės atsakomybės už Holokaustą ir stebisi, kuo jie gali būti dėti, jei anuomet dar nebuvo ir gimę.
Atsakomybė visada yra individuali, bet atgailai už savo tautos, jei jauti su ja tvirtą ryšį, istorines nuodėmes net labai vertėtų atverti širdį.
Nuoseklus antifašistas, vienas iškiliausių vokiečių rašytojų, Nobelio premijos laureatas T.Mannas pareiškė, kad ir jis, ir net J.W.Goethe, miręs šimtmečiu anksčiau nei Hitleris atėjo į valdžią, yra atsakingi už tai, kad nesugebėjo savo kūryba sutrukdyti nacizmo šėtonui suvilioti jų tautą.
Nesu skaitęs didingesnio kaltės prisipažinimo. Gal kada nors panašius atgailos žodžius drįs tarti lietuvių kūrėjai.
Čia svarbiausias moralinis pasirinkimas. Reikia sau atsakyti, ką renkiesi: žudikus ar nužudytuosius? Žinau, kad labai daug lietuvių seniai širdimi su aukomis, o ne budeliais, tik kažkodėl drovisi tai garsiai pasakyti.
