Taip bent galima įsivaizduoti sklaidant vietinę ir tarptautinę spaudą, kurioje liberalai kalami prie kryžiaus įvairaus dešinumo ir kairumo apžvalgininkų.
Kairieji jau kelintus metus bliauna dėl neoliberalizmo, kuris atnešė globalizaciją ir sugriovė civilizaciją.
Jiems kiek bekaišiosi po nosimi skaičius apie kiekvienais metais į viduriniąją klasę Kinijoje, Indijoje ar Pietryčių Azijoje persikraustančius milijonus, apie ilgiausią per visą istoriją gyvenimo trukmę netgi Afrikoje, kur pats terminas „gyvenimo trukmė“ ilgą laiką buvo oksimoronu, jiems tai nė motais.
Jie išsitraukia kitus skaičius, apie kokį nors fabriką uždarytą Europoje dėl to, kad jis tapo nekonkurencingu, ir sako, va, prie ko priveda toji konkurencija.
Dešinieji ne mažiau intensyviai žviegia dėl to paties neoliberalizmo, kuris laidoja tradicijas, skaldo šeimas, diegia tolerancijas ir, beje, su ta pačia globalizacija irgi uždarinėja fabrikus, kas, žinia, mieste be fabriko irgi sunaikins tradicijas, šeimas ir visur prikaišios tolerancijos. Gali kiek nori klausti tiek dešinės, tiek kairės, kad, susimildami, parodykit nors vieną šalį, kurią pastaraisiais dešimtmečiais, ką ten dešimtmečiais, imkim nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, valdė liberalai.
Dešinė ir kairė tada trumpam susimuisto ir ima išvedžioti, kad, tas tai taip, patys vieni gal ir nevaldė, užtat sugebėjo savo liberalia ideologija užnuodyti tiek dešinę, tiek kairę.
Suprask, liberalai tiek įvaldę neurolingvistinį programavimą, kad užtenka jiems sutikti pakeliui kokį konservatorių ar socdemą, tai tas vargšas pats nepajunta, kaip persiima liberalizmu, ir ima diegti jo postulatus praktikoje.
Norisi tada paklausti kairės ir dešinės (vėlgi, šias sąvokas vartoju labai sąlygiškai, nes kartais kairieji ima kliedėti ultradešiniais dalykais, o tie patys dešinieji staiga ima reikalauti nacionalizacijų ir ekspropriacijų), tai kokio šlubo kuino vertos jūsų dešiniosios ir kairiosios ideologijos, jeigu jas išpažįstantieji taip lengvai persiima tuo prakeiktų liberalizmu? Kas tai per epideminis užkratas, nuo kurio neapsaugo nei programiniai skaistybių diržai, nei akademiniai užkeikimai?
Atsakymo, bent jau minimaliai įtikinančio ir prasmingo, tikrai neišgirsim. Kadangi ginčijimąsi ir purkštaujama visai ne dėl liberalizmo. Ietys laužomos dėl to paties amžino dalyko – ar ne pernelyg sparčiai mes judam priekin, ir kiek patogus mums tos kelionės tempas.
Akivaizdus faktas, kad pastarųjų dešimtmečių pokyčiai sukėlė didžiules neurozes. Ir ne tuose žemynuose ar šalyse, kurios daugiausiai laimėjo iš mokslo ir technologijų pažangos. O būtent ten, kur toji pažanga rado savo trampliną. Europoje ir Amerikoje.
Gali ieškoti sąmokslo teorijų, elitų susitarimų, tačiau internetas ir mobilios technologijos pakeitė globalizacijos profilį ir tempą labiau nei visos liberalios ir mažiau liberalios idėjos. Dar daugiau. Jos pakeitė mūsų laisvalaikį, įpročius netgi požiūrius.
Ir savaime suprantama, kad su tokiu tempu ne kiekvienam lengva apsiprasti. Ypač kai bereginti sugriūva visa tai, kam buvai paruoštas, auklėtas ir augintas. Įsivaizduokit, kaip jaustis pusiau profesionaliam mechanikui ar net klerkui, kuris tėvų, mokyklos, visuomenės ruoštas tam, kad jo atsakingai pasirinkta solidi ir reikalinga profesija bus nuolat reikalinga, staiga pamato, kad jos nebereikia?
Kad ją iš pradžių pakeičia į užjūrio žemes nutūpusi pigesnė darbo jėga? O dar vėliau kokie nors 3D spausdintuvai? Arba robotai? Šalia to, kaip jaustis, užaugusiam tradicinėje šeimoje, kur vyras jautėsi atsakingu už šeimos gerovę, už jos apsaugą nuo vidinių ir išorinių pavojų, kai jis pamato, jog ne, viskas?
Išlaisvintas poilsis, lyčių lygybė ir padidėjęs socialinis ir psichologinis mobilumas kartais leidžia pasakyti sudie tokiai tradicinei šeimai?
Gerai, prie šito dar pridėkim ir kintantį kraštovaizdį. Šalia pažįstamų, suvokiamų ir prognozuojamų tos pačios spalvos ir tų pačių bruožų veidų ima daugėti baimę ir nesaugumą keliančių visiškai kitokių portretų, kurių nepažįsti, prie kurių reikia pratintis, o pratintis ir keisti save visuomet sunku, visuomet nesinori ir visuomet norisi, kad pirmasis pratintųsi kitas.
Šiuos faktorius galima vardinti be galo ir be saiko. Ir tada bus aišku, kodėl Amerikoje ir Europoje yra tiek daug piktų gerokai į antrą gyvenimo pusę persiritusių vyriškių, kuriuos baugina tai, ką jie mato.
Ir kodėl jie vis labiau renkasi balsuoti už tuos, kurie lengva ranka barsto pažadus vakarykštę dieną perkelti į rytojų.
Sugrąžinti tai, prie ko buvo taip lengva ir įprasta gyventi. Ir tam tik užtenka sugriauti tai, kas trukdo – elitus, kitokius, liberalus, o svarbiausia – institucijas, kurios, beje, ir sukūrė tą beprecedentinę žmonijos istorijoje gerovę.
Mat, jos išsigimė. Ir tada jau visiškai nebenuostabu, kad radikalios kairės ir ne mažiau radikalios dešinės argumentai ima sutapti, o už Le Pen „Nacionalinį frontą“ balsuoja vakarykščiai komunistų rinkėjai.
Todėl liberalai, kaip šios kraštutinės kritikos objektas, yra tiek pat kalti kaip žydai, gėjai ir dviratininkai.
Nebūtų jų – imtų kalti prie kryžiaus kitą mitologizuotą visagalę jėgą. Nes juk visuomet reikės ką nors kaltinti. O liberalus tiesiog dabar lengviausia.
Kadangi skirtingai nuo šitų ekstremalių flangų trubadūrų, kurie visuomet turi atsakymus į visus klausimus, patys liberalai dažniausiai viskuo abejoja, ilgai svarsto ir lygina.
Ir, aišku, neberanda nei progos, nei laiko atsakyti tai, ką reikėjo seniai pasakyti – eikite sliekų ieškoti savo pačių smegenyse ir elgsenose, o ne svetimose prasimanytose nuodėmėse.
