Tačiau pabandykime įsivaizduoti tai, kokį siaubingą diskomfortą turėtų jausti premjeras A. Butkevičius, antradienį grįžtantis į darbą po vojažų su gražuole žmona Karibų jūros regiono kurortuose ir dabar priverstas lįsti tiesiog į pragarą, užvirusį jam tik iškėlus koją iš Lietuvos. Premjerui atostogaujant kolegė, sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė radijo laidoje prasitarė, kad kadaise yra davusi kyšį gydytojui, ir buvo nušvilpta beveik vieningu frontu. Ministrę bandė sugėdinti ne tik tie, kurie patys duoda, bet ir tie, kurie ima kyšius.
Pasirodo, teisingai byloja sena lietuvių liaudies patarlė, skelbianti: kas galima buliui, negalima Zabuliui (buvo toks, ne pats prasčiausias anų laikų ministras Lietuvoje).
Tarkime, galbūt koks nors gudreiva, įtarumo metodologijos ekėjas dar norėtų tęsti diskusijas, neva išpažindami savo mažas nuodėmes neretai taip siekiame pridengti didesnius prasižengimus, tačiau, šiaip ar taip, Š.Šalaševičiūtė jau rašo atsistatydinimo pareiškimą, o premjeras yra pasižadėjęs jį tvirtinti grįžęs iš atostogų.
Dar didesnį skandalą per premjero atostogas įsiūbavo žurnalistai, pabandę susieti Vyriausybės priimtą nutarimą „Dėl kurortų apsaugos zonų“ su vadinamojo Vijūnėlės dvaro Druskininkuose statybų įteisinimo neva neteisėtomis užmačiomis.
Žibalo į ugnį įlieja tai, kad šioje istorijoje šmėkščioja Druskininkų mero Ričardo Malinausko pavardė, kuris, kaip žinome, irgi gali būti vadinamas Ričardu Statytoju labai plačia to žodžio reikšmių gama. Dėl šio, kaip atrodo, rimtomis pajėgomis eskaluojamo skandalo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai ruošiasi apklausti premjerą kaip liudytoją, o prezidentė D.Grybauskaitė kviečiasi A.Butkevičių ant kilimėlio į Prezidentūros rūmus.
Nenorėčiau būti premjeru, mama, oi, nenorėčiau, ypač dabar, kai paradui vadovauja D.Grybauskaitė.
Taigi mums reikėtų dėkoti Dievui, kad premjeras apskritai grįžo iš atostogų, nepasidavęs pagundai likti amžinos palaimos zonoje, nepabūgęs vėl lipti į kasdienybės pliurzę Lietuvos žemelėje.
Iš tiesų, kaip sako vienas mano pažįstamas charizmatiškas sukčius, nėra tokios problemos, kurios nebūtų galima išspręsti. Ką čia galėtume patarti mūsų mylimam premjerui visi choru, kokie problemų sprendimo receptai tiesiog prašosi būti paviešinami nieko nelaukiant?
Regis, premjerui būtų netikslinga dabar, sparčiai artėjant rinkimų metui, keisti ministrų kabineto sudėtį, kaip atrodo, daug protingiau būtų išbandyti stebuklingosios rokiruotės galimybes, kai, nieko neatleidžiant ir nieko nepriimant į atleistųjų vietą, tos pačios figūros perstumdomos skirtingomis kryptimis arba, dar paprasčiau tariant, ministrai tvarkingai pasikeičia savo nugyventomis ministerijomis.
Išgarsėjusią gera širdimi ir sugebėjimu dalytis R.Šalaševičiūtė galėtų būti skiriama socialinės apsaugos ir darbo ministre. Nedidelė paslaptis: artėjant rinkimams, kyla būtinybė mobilizuoti pensininkų armiją, pamaloninant senjorus nedidelėmis dovanėlėmis jau vien dėl to, kad toks senelis neprarastų teisingos orientacijos prie balsavimo urnų. O R.Šalaševičiūtė, regis, kaip niekas kitas tiktų Neoblinkevičiūtės vaidmeniui jautrios ministerijos poste, A.Pabedinskienei išsaugant ministro be portfelio, bet su limuzinu statusą.
Pasisakiusi prieš šunų, kačių, šeškų ženklinimą mikroschemomis ir vargšų maitinimą šunims skirtais konservais žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė be jokių komentarų turėtų būti skiriama švietimo ir mokslo ministre, dabartinę šios ministerijos vadovę A.Pitrėnienę perkeliant į karo arba, kaip dabar sakoma, Krašto apsaugos ministro postą.
Pabandykite įsivaizduoti A.Pitrėnienę surauktais antakiais karo ministro poste – nuo šitokio vaizdelio net V.Putinas greitai pridėtų į kelnes. Teisybę sakau, nėra tokio bandito pasaulyje, kuris nebijotų kaimo mokytojos surauktų antakių, o tai savo ruožtu yra didžiausia pasaulinės taikos garantija.
Herakleito ištara, kad karas yra visa ko tėvas, be visa ko kito, sako, kad meilė yra tik kitas karo vardas. O kas galėtų prilygti šios ministrės, kuri savo vyrą vežiojasi drauge vykdama net į tarnybines komandiruotes, meilės užmojams. Kaip žinome, ypač daug apkalbų ministrė sulaukė po pastarosios komandiruotės į Londoną prisipažinusi, kad dienomis tvarko reikalus, o komandiruotės naktimis viešbutyje miega su savo teisėtu vyru. Tačiau būtų dar įdomiau žinoti, tenkinant išopėjusį smalsumą, ar vis dėlto turėjo laiko balandėliai pasižvalgyti po miestą, ar matė jie Didžiojo Beno bokštą?
Čia prisiminiau, kad viena simpatiška dama kartą kvietė mane patį pasiblaškyti po Paryžių, bet kažkodėl atsisakiau. Praleista proga, ar ne? Tačiau iš tiesų kyla klausimas – kodėl Paryžius vadinamas meilės miestu, nejaugi dėl tiesiai nestovinčio, melancholiškai palinkusio, kažkur tarp dangaus ir žemės pakibusio Pizos bokšto.
Dėl R.Malinausko viskas dar paprasčiau, problema iškart būtų išspręsta paskyrus kurorto merui namų areštą Vijūnėlės dvare, kuris dabar kol kas siejamas su apsimestinių savininkų vardu. Tokiu atveju gyvenimas vėl stotų į teisingas vėžes, kai ir avis sveika, ir vilkas sotus.
