Sakoma, kad Putinas dar prieš Kristų išrado dramblį ir uždegė žvaigždes danguje. Ar galima ir verta mėginti ką nors nuginčyti ir įrodyti? Ar sutinkate dalyvauti praktiniame eksperimente, kur jus vers degustuoti sviestą, šalia padėdami kai ką rudo ir neskaniai kvepiančio?
Vienoje tokioje televizijoje (pirmą kartą kol kas) teko išeiti iš filmavimo, likus iki jo nedaug laiko. Ne kartą diskutavau įvairiuose kanaluose ir įvairiomis temomis – toks darbas. Tiesa, apie politiką, istoriją – mat apie įžymybių makiažus ne ką teišmanau, tad palieku tai kitiems. Pasiginčyti mėgstu. Tik iki tam tikrų suvokiamų ribų. Apie jas ir kalbėsiu.
Sėdi studijoje toks individas, kuris į pokalbį apie visokias korupcijas, nepotizmą šiaip nesikiša. Sėdi, kiūto tyliai, gal net medituoja, gosliai spaudžia prie krūtinės, kurioje plaka, kaip vėliau paaiškės, šuns širdis, kažkokią knygą. Vėliau paaiškėja, kad tai mat didelis politikas. Trečio pagal gyventojų skaičių Lietuvos miesto tarybos narys. Kol tyli – atrodo gal ir protingas. Prabyla ir ima trūkti oro, nes jis sugadintas, lyg būtų prabėgęs nuo „čipavimo“ sprunkančių šeškų būrys.
Pasirodo, šis žmogus, atleiskite „runkeliui“, kasdien nelandžiojančiam po kiekvieną užkaborį ir nepažįstančiam visų atviros formos tuberkuliozės platintojų (nes tai politinė tuberkuliozė) veidų, yra Viačeslavas Titovas.
Visokių Rusijos ambasados šefuojamų „tėvynainių tarybų“ dalyvis. Tas, kuris, kaip teko viena ausimi girdėti, į Klaipėdos miesto tarybos posėdžius atsivelka su kolorado juostele. Tokiu dryžuotu simboliu, kuriuo pasipuošusios Kremliaus siunčiamos ir remiamos Donbaso orkos siautėja Ukrainoje. Atsiveria burna, suvirpa veido raumenys ir pasipila specifinį kvapą skleidžiančių bacilų debesys:
a) „Koloradkė“ – tai pergalės prieš nacizmą Antrajame pasauliniame kare simbolis, nes „diedai kovojo“;
b) Klaipėdą sovietų armija išvadavo, kad atiduotų Lietuvai;
c) Stalinui nugalėjus Hitlerį, gėris nugalėjo blogį (pastaroji frazė jau ištariama rusiškai, nes iškiliam istorikui per sunku rinkti žodžius);
d) purškiamos kitos „nesuklastotos istorijos“ bacilos;
e) kitko nebespėja ištarti, nes tenka nutraukti ir bandyti pasitikslinti (stengiantis neįkvėpti, kad neužkrėstų), ar jis nejuokauja?
Paaiškini žmogui, kad stalinizmas su nacizmu kariavo ne po Andrejevo trispalve ir ne su Georgijaus ordino (cariniu simboliu) ant krūtinės, atlape, primeni, kad anuos blizgučius labiau mėgo nacių pusėje kariavę Vlasovo, Kaminskio ir kitos rusų brigados, batalionai, korpusai ir divizijos.
Mat Stalino ordų simboliai buvo raudonos vėliavos ir žvaigždės. Ir nieko.
Vis tiek toliau veblenamas (kitaip tos iškalbos dovanos nepavadinsi) tas pats tekstas ir moko mus „neperrašytos istorijos“. Paaiškini, kad Klaipėdos sovietai nevadavo, o sau užgrobė, kartu su Lietuva ir dar puse Europos. Vėl tas pat. Kalbėtojo veide emocijų lygiai tiek, kiek matyti stebint Putiną, – žuvies akių tuštuma ir išmoktas tekstas. Reakcija į argumentus – kaip sovietmečio juostinio magnetofono ar firmos „Melodija“ plokštelės.
Studijoje sėdi socdemas, konservatorius, liberalas, Puteikis ir dar kažkas. Seimo, savivaldybių tarybų nariai ir t. t. Ir niekas negali ištarti paprastos tiesos. O ji banali.
Radijo tašką į laidą atsivežę rengėjai gal nė neįtarė, kad radijo taškams negali rūpėti istorija, vienų ar kitų simbolių priklausymas naciams ar bolševikams.
Radijo taškui ir plokštelei negalima atsakyti į teiginį, kad kolorado juostelė su pergale prieš Hitlerį nieko bendra neturi nieko. Jo paskirtis ne ta. Tekstas, kurį jam nekokybiškai (laužytų kalbų mišiniu) įrašė Kremliaus techninis personalas, yra skirtas, prisidengiant pergale prieš vokiškąjį nacizmą, bet kokia proga propaguoti rusišką nacistinį projektą.
Šiandien nėra didesnių nacių nei tie, kurie kuria „Rusiškąjį pasaulį“ (rus. „Russkij mir“) ir šlovina Putiną bei kasdien grasina visiems branduoliniu ginklu.
Aš niekad nesu už cenzūrą, nenoriu gyventi rusiškos „demokratijos“ sąlygomis, kurių apraiškų Lietuvoje ir taip yra sočiai, nes man nerūpi, kas diegia antidemokratines praktikas. Aš net nevožiau „tovariščiui“ Titovui į dantis, nes nežinau, ar ir tai užčiauptų radijo tašką.
Be to, spirdamas karvašūdį, išsitepi batus. Kaip sakė Ilfo ir Petrovo personažas Ostapas Ibrahimovičius Benderis, trenkčiau į snukį, bet Zaratustra neleidžia.
Tiesiog atsisakiau garbės toliau klausytis pilamo purvo ir turiu vieną klausimą mums patiems, žurnalistams, nes valdžios reguliavimo čia šaukiasi tik kitokio kirpimo titovai. O jis toks: kur riba ir kur užribis?
Ar reitingas jau yra rimta priežastis diskusijai dėl kanibalizmo įteisinimo, kur titovai pasakos, jog žmogus skanesnis už kiaulę, o vaikų ar senių žudymas mažina „Sodros“ deficitą? Juk smagu. Tai įplieskia aistros liepsnas.
Padiskutuokime su rėkiančiais, kad „žydus visada reikėjo į dujų kameras“. Stoiškai, šalti lyg objektyvai (neprakaituodami, kad grimas nesusigadintų) moderuokime debatus apie gėrio pergalę prieš blogį, keldami klausimą taip: geriau užmušti už tautybę, rasę ar buržuazinę kilmę? Juk rinka, kurią patys ir kuriame, viską suės, atsiraugės ir paprašys dar kraujo desertui.
