Visiška gėda ir sukuria aiškią prielaidą, jog mums tokių žmonių šalyje nereikia.
Iš esmės tokia situacija susiformavo ne tiek dėl dabartinės mūsų politikos, kiek dėl istorinių aplinkybių. Žinoma, dabartinės politinės gairės ir kryptis visiškai nepadeda ir situacijos netaiso. Nes biudžeto finansavimas mokslo ir akademinėms sritims yra tiesiog juokingas, o aukštųjų technologijų ir mokslų parkai iš tikrųjų pradėti sparčiau vystyti tik per pastaruosius metus.
Tai yra didelė problema. Nes būtent technologijos ir investicijos į mokslą kuria ilgalaikę pridėtinę vertę. Ir tikrai yra liūdna bei graudu, kai politinės jėgos ginčijasi ir įrodinėja socialinių išmokų ar minimalios algos kėlimo pridėtinę vertę, nors tiek vienas, tiek kitas generuoja absoliutų minusą ir grąžos neneša, visiškai užmiršdami ilgalaikę strategiją.
Mūsų biudžetas nėra per mažas – jo paskirstymas yra blogas.
Mes turime pakankamai pinigų ir juos galėtumėme paskirstyti tikslingai. Savaime suprantama, tai nereiškia, jog jau rytoj mūsų mokytojai galėtų uždirbti tiek, kiek uždirba mokytojai Skandinavijos šalyse. Tačiau tai reiškia, jog mokslininkai ir mokytojai galėtų labai lengvai gauti bent dvigubai didesnius nei vidutinis atlyginimus.
Į detales ir specifiką leistis neverta, nes apie tai jau kalbėta ne vieną kartą ir lipdytas ne vienas projektinis pasiūlymas, kuris nugulė kažkuriame stalčiuje, nes tuo metu reikėjo svarstyti kokį nors labiau populistinį biudžeto variantą.
Na, bet problema ne tik čia. Nes, nepaisant biudžeto planavimo, paklausą kuria ir privatus sektorius. Pavyzdžiui, informacinių technologijų specialistai nėra kaip nors ypatingai dotuojami ir mylimi valstybės, tačiau jų atlyginimai ir paklausa yra didelė. Nes tai lemia pasaulinės ir vietinės tendencijos.
Mokslininkų privatusis sektorius Lietuvoje per daug nenori. Tam tikra paklausa egzistuoja ir ji auga, bet bendrai kol kas ji minimali. Ir šitai lengviausia paaiškinti istorinėmis aplinkybėmis.
Vakarų pasaulyje nuo seno mokslininkai ir akademikai buvo mylimi tiek valstybių, tiek privataus sektoriaus, nes visi suprato, kad inovacijas ir ilgalaikę pridėtinę vertę kuria būtent jie. Tuo metu sovietai laisvosios rinkos neturėjo, todėl visos inovacijos ir mokslas buvo valstybės rankose.
Viskas buvo dotuojama iš valstybės, visi nauji išradimai kuriami ir atiduodami valstybei, o inovacijų kryptys, be kita ko, turėjo sutapti ir su penkmečio planais. Tai iš esmės apribojo pačią mokslo ir inovatyvumo esmę. Inovacijos ir atradimai dažnai kyla iš smalsumo ir nukrypimo nuo konvencijų tyrimų krypčių. Kai mokslininkas įspraudžiamas į biurokratų nustatytus rėmus, laisvės pasireikšti fantazijai nebelieka. Todėl inovacijų ir tyrimų potencialas smarkiai sumažėja.
Be to, kadangi sovietinė ekonomika visiškai neveikė, mokslininkų atlyginimai ir uždarbiai, palyginit su vakarų pasauliu, buvo menki. Todėl geriausi savo srities specialistai stengdavosi emigruoti arba neturėdavo pakankamos motyvacijos įgyvendinti visą savo potencialią, o iš išorės žmonių prisikviesti buvo beveik neįmanoma. Nes laisvės ribojimai ir prastos gyvenimo sąlygos neviliojo nė kiek.
Tad sovietai sukūrė visiškai mokslo ir inovacijų požiūriu nekonkurencingą aplinką. Laisvės apribojimai, uždarumas, geležinė uždanga ir neveikianti ekonominė santvarka ne tik apribojo vidinį potencialą ir išorės potencialo pritraukimą, bet ir užkirto bet kokį kelią vystytis privačioms iniciatyvoms.
Kaip to padarinį turime sistemą, kurioje įprasta, jog mokslas yra dotuojamas valstybės. Sovietmečiu gyvenę verslūs žmonės apie verslą iš mokslo ir mokslininkų net negalvoja – jie tokių precedentų nėra gyvai matę. Užsienio įmonės savo ruožtu čia ieškoti talentų per daug nesiveržia. Kam keltis iš Silicio slėnio, kuris visiems asocijuojasi su inovacijomis ir aukštomis technologijomis, į Kupiškio rajoną, jei Kupiškio rajonas gali atvažiuoti į Silicio slėnį (tai ir vyksta)?
Tad, sudėję viską, turime Europoje žemiausius mokytojų ir mokslininkų atlyginimus. Valdžia natūraliai yra daugiau ar mažiau populistinė (nepriklausomai nuo partijos), todėl ji daugiausia dėmesio kreipia į socialines klases, kurios turi daugiausia balsų.
Be to, valdžioje būnama tik keletą metų, todėl ilgalaikiai projektai negali būti prioritetas – jų vaisius nuraškys politiniai konkurentai, o tai populiarumui ir reitingams visiškai nepadeda.
Privatus kapitalas intencijų čia kurti mokslo centrus neturi, nes mes neturime tokių tradicijų, palankios tam teisinės bazinės ir šiaip patirties. Verslui lengviau gabius žmones iš čia gabentis į užsienį, kur viskas jau sukurta.
Kaip tai pakeisti? Lengviausia teoriškai pirmiausia mokytojams, akademikams ir mokslininkams skirti daugiau pinigų iš biudžeto. Tai padidintų šių profesijų konkurencingumą darbo rinkoje ir gabių žmonių kiekį šiose profesijose. Padidėjęs gabių žmonių kiekis labiau atkreiptų verslo dėmesį.
O ypač dėmesį atkreiptų keli patentai, vienam ar kitam universitetui atnešę vieną kitą dešimtį milijonų pelno.
Žinoma, tai neužtikrintų to, kad užsienio įmonės gabių žmonių paprasčiausiai nenusipirks ir neišsiveš kur nors kitur.
Tačiau tai sukurtų pavyzdžius ir teorinį pretekstą vietiniams verslininkams orientuotis ne tik į konvencinių prekių ir paslaugų pardavimus, bet ir skatintų investuoti į ilgalaikius mokslinius projektus, kurie iš pradžių dažnai būna nuostolingi, tačiau ilga perspektyva atrodo optimistiškai, nes ateitis žada solidžius pelnus.
Iš esmės nesvarbu, kaip bus keliamas klausimas dėl pačios problemos, tikslas yra vienas – įsukti savaiminį procesą, kuris pirmiausia trauktų gabius žmones į akademiją ir mokslą, o vėliau tie gabūs žmonės kurtų produktus, leidžiančius privačiam kapitalui matyti didelius potencialius pelnus.
Ir tai nėra tiesiog noras pagelbėti vargšams mokytojams ir mokslininkams. Tai yra noras kurti realią ilgalaikę valstybės vystymosi strategiją. Nes tik mokslas ir inovacijos kuria perspektyvinę pridėtinę vertę. Visa kita yra menkai reikšminga ir trumpalaikiška.
