Tautos laisvė – ne išimtis. „Individualizmas ir noras save menkinti – tai pagundos, kuriomis buvome apnuodyti dar sovietmečiu“, – sako kunigas jėzuitas (SJ), pedagogas, rašytojas Antanas Saulaitis. Pokalbis su juo – apie laisvę, meilę ir misijas.
– Lietuvoje nugyvenote daug mažiau metų nei išeivijoje – Čikagoje, Brazilijoje, po to vėl – Čikagoje, kur 2006–2014 metais vadovavote Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijai. Ar lietuvis, gyvendamas svetur, įstengia išsaugoti Tėvynės ilgesį? – paklausiau A.Saulaičio.
– Mano tėvai bėgo nuo tremties į Sibirą – nuo mirties, kai man buvo pusantrų metų, 1940-aisiais. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau, kai man buvo 50 metų.
Mano šeimos patirtis liudija, kad ilgesio neįmanoma sunaikinti. Visą gyvenimą mūsų namuose buvo kalbama apie Lietuvą. Gimtinė mums visiems buvo labai svarbi. Minėdavome ir Vasario 16-ąją, ir rugsėjo 8-ąją – Tautos šventę, ir Šv.Kazimierą – Lietuvos globėją. Ne tik aš – mes visi domėjomės Lietuvos istorija, jos gamta (juk mes, vaikai, nebuvome jos matę).
Vėliau, būdamas skautas, lietuvių mokykloje mokiau vaikus, kodėl svarbu gerbti ir mylėti Lietuvą, išsaugoti papročius. Manau, kad tai buvo taip pat ilgesio išraiška.
– Kartais per darbus primirštame, kad Vasario 16-oji – ne televizoriaus, bet nepriklausomybės diena. Tuomet tenka kūliavirsčiais lėkti ir ieškoti kavinėse pyrago. Kokia jūsų patirtis? Kaip pastaruoju metu švenčiate Vasario 16-ąją?
– Mes, išeiviai, po Antrojo pasaulinio karo gyvenome laisvose šalyse. Jungtinėse Valstijose be galo vertinama ir asmeninė laisvė, ir bendruomenių, ir kiekvienos valstybės laisvė. Ypač gerbtinos ir kiekvieno žmogaus teisės – ir valstybėje, ir Bažnyčioje.
Bet lietuviams dar aukščiau už visa tai buvo Tėvynė. Mes išeivijoje visada meldėmės už Lietuvą. Pavyzdžiui, visose užsienio lietuvių išleistose maldaknygėse yra malda už Tėvynę ir malda už Lietuvos laisvę.
Tuo metu, kai aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo eiti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, viskas, kas joje buvo rašoma, buvo „reklamuojama“ išeivių – verčiama į kitas kalbas, siunčiama valstybių vadovams, vyskupams. Tai buvo daroma dėl svarbiausio tikslo – laisvės.
Todėl ir man nepriklausomybės paminėjimo diena yra didelė šventė. Ne kartą esu buvęs renginiuose sostinės Katedros aikštėje. Jei tik bus dainų, žingsniuosiu į ją ir šiemet. Man prie širdies ir dainos, ir vėliavos. Tai – įspūdinga.
Nuostabus jausmas, kad po tokios daugybės metų, nugyventų užsienyje, galiu gyventi laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. Ir galiu puoselėti viltį, kad ne tik pati mūsų tėvynė taps laisvesnė, bet kad ir žmonės taps laisvesni: nebus susikrimtę, susigūžę, susigraužę, bet pakels galvą ir žingsniuos pirmyn. Juk ne nuo ko nors kito, bet mūsų pačių, lietuvių, priklauso tėvynės ateitis.
Kaip tik pirmadienį, Vasario 16-osios išvakarėse, lankiausi pokalbio vienoje Vilniaus mokykloje, Antakalnyje. Mums visiems buvo prisegtos trispalvės juostelės.
Tai – simbolika, bet ir ji yra svarbi. Jau metai, kai ant rankos nešioju tautinių spalvų apyrankę, kurią pagamino Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokiniai. Nenusiimu jos, nes taip Vasario 16-oji man tęsiasi kiekvieną dieną.
– Vasario 16-ąją šiemet nuo gavėnios pradžios atskyrė vos savaitė. Praėjusio sekmadienio Evangelijos skaitiniuose buvo kalbama apie Jėzaus gundymą dykumoje. Kaip atpažinti pagundas šiais laikais, savosiose dykvietėse?
– Ko gero, vienas didžiausių gundymų, kuris pavyksta šėtonui, – tai neigiamas žmogaus požiūris į save. Užuot dėkoję Dievui už kuo įvairiausias dovanas: mokslą, laisvą šalį, galimybę turėti atsakomybę visuomenėje, už tai, kad vieni kitiems esame reikalingi, randame priežasčių viso to nevertinti.
Lietuvių bendruomenė buvo užnuodyta dar sovietmečiu. Tai ir individualizmas, ir noras save menkinti. Mes, lietuviai, laikome save kukliais, bet tai nėra tikras krikščioniškas kuklumas. Tai – menkavertiškumas. Esą esame niekam tikę, bejėgiai prieš savo pačių išrinktus politikus, valdžią. Esą turime viską palikti taip, kaip radome, nes ne mūsų jėgoms ką nors pakeisti.
Visa tai – velnio pagunda. O mūsų pašaukimas – apie tai nuolat kalba ir popiežius Pranciškus – būti solidariems, padėti vieni kitiems. Jubiliejiniai Gailestingumo metai dar nereiškia, kad reikia tik kalbėti maldeles. Reikia surasti tarnystę ir padėti tiems, kurie yra silpnesni, vargingesni, vienišesni.
– Praėjęs savaitgalis buvo istorinis: Havanoje popiežius Pranciškus susitiko su Rusijos stačiatikių patriarchu Kirilu. Tai įvyko toli nuo Lietuvos, tad ar mus pasieks to susitikimo aidas?
– Visa tai turi daug bendra ir su Lietuva. Juk Lietuvoje XVI amžiuje buvo stengiamasi suartinti Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Iš tų pastangų kilo graikai katalikai, kurie dar vadinami unitais. Tai – istorinis mūsų paveldas.
Kita vertus, popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos patriarcho Kirilo pasirašytame bendrame dokumente kalbama apie tai, kad yra istorinių klaidų, žaizdų, dėl kurių reikia vieniems kitų atsiprašyti, – dėl jų apgailestaujama.
Bet iki tol, iki skilimo 1054 metais, juk buvo tūkstantis metų bendro gyvenimo. Ant to bendro pamato, kuris yra Kristaus mokymas, įmanoma daug ką atstatyti – daug galima nuveikti kartu padedant tremtiniams, pabėgėliams, užkertant kelią karams, gesinant Ukrainos, Sirijos, Irako įvykius, stabdant gamtos naikinimą, smurtą, prekybą narkotikais.
Tad tas pasirašytasis dokumentas yra labai praktiškas – jame numatyta, kaip Bažnyčios galėtų bendradarbiauti, kol kada nors kartu galės švęsti Eucharistiją arba dalytis Komunija tarp Rytų ir Vakarų. – Popiežius Benediktas Europą yra palyginęs su Alzheimeriu sergančia močiute, kuri neranda savo namų ir nepažįsta savo krašto. Ar yra vilties, kad ta „močiutė“ pasveiks – kad atsiras širdies jautrumo, nes kalbama jau ne tik apie pabėgėlius, bet ir šaltąjį karą? – Pati Bažnyčia yra kaip vilties modelis – Dievo ir mūsų svajonė, kad „visų rūšių“ krikščionys būtų tokie šeimyniški, bendruomeniški, kad ir politinė visuomenė suprastų, jog įvairių rasių, tautybių, pažiūrų, būdų žmonės gali sugyventi ir kurti savo šalių ateitį.
Europos Sąjunga juk prasidėjo nuo idėjos, grįstos religiniais motyvais: kaip padaryti, kad nebūtų karo? Kaip padaryti, kad žmonės vieni kitiems būtų broliai ir seserys?
Pradžioje buvo bendra prekyba, o ilgainiui išsiplėtojo į tai, ką turime šiandien. Žinoma, ES augimą apsunkina tai, kad joje yra ir šalys, kurios daugybę metų nebuvo laisvos, ir savo skaudžios patirties turinčios Vakarų valstybės. Todėl labai sunku visoms joms suderinti pažiūras, svajones, būdus, padedančius toliau kartu gyventi Bendrijoje neatsisakant savo tautybės ir gerbiant vieniems kitus.
– Europai teko ir jos moralės išbandymas: migrantai. Vieni jų bėga nuo karo, kiti ieško geresnio gyvenimo. Tikėtina, kad tarp jų yra ir terortistų. Ką jūs sakote žmonėms, kurie migrantus regi tik kaip blogį?
– Neapykanta migrantams – lyg sovietinė propaganda. Tai lyg nuodai, kurie skleidžiami negalvojant, kas bus.
Išankstines nuostatas įmanoma pakeisti žiniomis: kiek yra pabėgėlių, kokie jie yra. Ir visada pravartu atsiminti, kad dauguma tų žmonių yra išgyvenę artimųjų žūtį, bombardavimus – visas tas baimes, kurias aš pats labai gerai žinau iš savo vaikystės.
Šie migrantai nėra tokie pat kaip lietuviai, kurie iš laisvos Lietuvos nuvažiuoja į Škotiją, Ispaniją, Angliją pagyventi ir padirbėti. Pabėgėliai – tai žmonės, ištikti milžiniškos traumos, išplėšti iš savo namų, kultūros, netekę giminių, draugų. Yra tokių, kurie metų metus nelankė mokyklos dėl karo, bado ar sausros. Tai ne turistai, bet sužeisti žmonės. Todėl mes, kurie esame nors kiek sveikesni, galime jiems ištiesti ranką ir padėti atsistoti.
Pažiūrėkite, iš Lietuvos per pastaruosius 25 metus išvažiavo apie 800 tūkst. žmonių. Kokios rūšies jie emigrantai? Ekonominiai. Jie nebėgo nuo bado, karo ar ugnies.
Jei migrantai iš Sirijos ar Šiaurės Afrikos taip pat būtų tik „ekonominiai“, jie nė kiek nesiskirtų nuo mūsų tautiečių, manančių, kad laimę ras kitose šalyse. Bet dauguma jų juk bėga nuo mirties. Ir Europą pasiekė vos 4 proc. visų pabėgėlių, kai pasaulyje jų yra 60,5 mln.
– Pastaruoju metu daug įtampos yra ne tik pasaulyje, bet ir po mūsų namų langais. Ką jums, kunigui, byloja atsikartojančios „šulinių tragedijos“?
– Žudymas tai – žmogaus būsena, kuri tęsiasi nuo Adomo ir Ievos laikų. Žmogus žmogų kažkodėl nuolat stumia į pražūtį, ar ji būtų atominė, ar ekologinė, ar politinė, ar šeimyninė.
Krikščioniška žinia tokioje situacijoje būtų ta pati kaip ir kitų pagrindinių tikybų – žiūrėti, ką padaryti, kad mes visi galėtume sugyventi.
Deja, žinome, kad to nepakanka. Žinome, kiek bėdų kelia alkoholis, kiek jo parduodama ir kur jo parduodama, kiek užgaištama, kol atsiranda kokių nors apribojimų, kurie nors per krislą priartintų prie kokios nors kultūringos šalies, pavyzdžiui, Norvegijos.
Socialinė parama kaimuose, miesteliuose ar didmiesčiuose labai prasta. Dar labai toli iki normalaus pasaulinio lygio.
– Jūsų patirties aruode – daugybė metų, praleistų misijose. Vien tik Brazilijoje kaip misionierius darbavotės septynerius metus. Ką tik iš leidyklos parsinešėte knygą „Lietuvių misijos Amazonėje“. Tačiau mažai kas iš mūsų žino, kas apskritai yra misija. Ar per jas teikiama pagalba tik ligoniams, kenčiantiems žmonėms?
– Manyčiau, kad kiekvienas krikščionis – kiekvienas žmogus gyvenime turi užduočių, kurių viena – gyventi ne tik sau, bet ir kitiems. Ir ne tik šeimoje, bet ir bendruomenėje.
Visur, kur dalyvautume – kultūroje, politikoje, sporte, svarbu nešti Gerąją Naujieną. Ir nebūtinai žodžiais, nebūtinai teigiant, kad Dievas mus myli, bet darbais.
Juk sudarome vieną žmonijos šeimą. Mes, lietuviai, esame vieni šeimynykščių ir galime padėti kitiems šeimos nariams.
Kiekvienam žmogui jo tėvynė, jo gimtasis kraštas yra be galo brangus, mums taip pat. Ir ne todėl, kad joje geriau ar blogiau nei kitur gyventi, bet dėl to, kad ji yra mūsų gimtinė ir kad už ją esame atsakingi.
Žmonės ir Brazilijoje, į kurią lietuviai emigravo ypač seniai, nuolat kalba apie Lietuvą. Jie žino, kur šaknis yra suleidęs giminės medis – kad jų seneliai ar proseneliai buvo lietuviai. Jie be galo tuo didžiuojasi, ir lietuvybė tikrai nėra kliūtis einant į pasaulį.
Misija ir yra uždavinys liudyti papročiais, maistu, elgsena, švietimu, mokymuisi tai, kad esi lietuvis.
– Ir tuo metu, kai 2002-aisiais pasirodė jūsų knyga „Lietuvių misijos Amazonėje“, parašyta kartu su Aleksandru Guobiu, ir dabar užsiminėte, kad Lietuvoje turėtų atsirasti misijų stotelė. Kas tai?
– Norėjau ir tebenoriu įrengti kokią nors vietelę, kurioje būtų puoselėjama lietuvių savanorystė. Misijos suteikia galimybę susipažinti su kitų šalių papročiais, susitikti savanoriams, bendrauti kitoje kultūroje nei toje, kurioje užaugama. Atsiranda galimybė pamatyti ir Bažnyčią platesniame pasaulyje, ir žmonijos įvairovę, senųjų papročių, meno įvairovę.
Kartu toji stotelė būtų vieta vaikams pasižiūrėti į visokius daiktus, atgabentus iš įvairių šalių, o kartu sužinoti apie lietuvius misionierius praeityje ir dirbančius misijose šiuo metu. Galbūt mokslininkams ar studentams joje atsirastų medžiagos, kuri talkintų rašant mokslo darbus apie misijas plačiajame pasaulyje.
– Ar šiuo metu dar pavyksta susisiekti su misijose dirbančiais lietuviais?
– Ne tiek daug jau yra likę tų, su kuriais kartu dirbome misijose, – tų, kuriuos pažinau, kai ir pats buvau jaunas ir kai jie dar buvo gyvi.
Bet vis tiek domiuosi misionieriais iš Lietuvos ar lietuviais – iš kitų šalių, kurie vyksta savanoriauti į Afriką, Aziją, Pietų Ameriką ar kur nors kitur. Jie skiria metus, keletą metų ar visą gyvenimą patarnauti kitiems, nuoširdžiai – svetingai, vaišingai, kaip lietuviams ir būdinga.
