„Ką perduosime savo vaikams, tokie jie ir taps“, – įsitikinusi B. Mar. Tremtinių šeimoje užaugusi menininkė prisimena: „Mano mama Sibire girdėjo pasakojimus apie Lietuvą kaip apie šventenybę. Lyg pasaką: ten auga obelys, ten gali nuskristi žąsys, ten bitės neša medų“. Dabar tėvai dažnai arba burba, arba bėga ten, kur buitis lengvesnė.
B. Mar džiaugiasi, kad pavyksta kalbėti vaikams per spektaklius apie Lietuvos istorijos žaizdas. „Išgyti – tai susitikti“, – menininkė aiškina, jog liūdesys ir pyktis dėl praeities turi būti išgyventas. Po jos spektaklių moksleiviai dažnai klausia: „O ar tikrai Sibire nebuvo ko valgyti? Ar tikrai žmonės taip Stalinu tikėjo?“
– Lietuviai vis paburba, jog ne už tokią Lietuvą kovojom. Kodėl mes nesidžiaugiam Nepriklausomybe?
– Nepriklausomybe aš visada džiaugiuosi. Apie tuos, kurie burba, net kalbėti neverta. Visada vieni burba, o kiti yra laisvi ir kažką daro. Man Lietuva visados yra daugiau nei politinė situacija ar nūdienos bėdos. Tai – vertybė, svarbi mano savasties dalis.
Sutikti bičiuliai emigrantai kartais pasako: „Grįšiu į Lietuvą, kai ji bus kitokia...“ Bet kas ją kitokią padarys? Juk Lietuva ir esame mes. Visados prisimenu savo mamos žodžius: „Mes kaip mažos skruzdėlytės – kiekvienas turime nešti savo šapelį...“
Ir aš esu kaip ta skruzdėlytė. Galiu sukurti spektaklį, parašyti knygą ir tą savo šapelį, šviesos dalelę perduoti žmonėms. Tai labai nedaug, o sykiu svarbu. Taip pat svarbu, kiek pati atrasiu savyje vidinės laisvės.
– Ką jūs vadinate vidine laisve?
– Nebijojimą eiti į save. Pažinti savo tamsiąsias puses, ne bėgti nuo jų. Ne sykį yra tekę savo spektaklius „Jis ir ji“ apie J.Biliūną, „Poetę“ apie S.Nėrį rodyti užsienio lietuviams. Mačiau ašaras jų akyse jau nuo spektaklio pradžios, kai jie išgirsta iš scenos lietuvišką žodį. Po spektaklio jie prieina, kalbasi. Juntu, jiems skauda, kad jie paliko tėvynę.
Suprantu, dauguma jų išvažiavę dėl Lietuvoje esančių bėdų – skurdo, neįvertinimo, neteisybės. Tie žmonės tiesiog neištvėrė. Pasirinko lengvesnį buitinį gyvenimą. Tačiau širdyje liko skausmas, nes jie neteko tėvynės – svarbios savo esybės dalies.
Jaunimas dabar net nebegali suvokti, ką reiškė gyventi po „geležine uždanga“. Juk nebuvo jokios pasirinkimo laisvės – net išvykti į užsienį.
– Jūs tą ypač gerai suvokėte, nes augote tremtinių šeimoje.
– Taip, grįžusiems iš Sibiro mano tėvams negalima buvo mokytis aukštojoje mokykloje Lietuvoje. Mama tada išvažiavo studijuoti į Novosibirską, tėtis į Leningradą. Vėliau tėčio neišleido į komandiruotę į užsienį, nes jis buvęs tremtinys. Ir aš žinojau, kad už Tarybų Sąjungos ribų niekada neišvažiuosiu.
Kai atsidarė sienos ir 1991-aisiais pirmąsyk nuskridau į Ameriką, tai atrodė kaip pasaulio stebuklas!
Vizos laukiau bene tris mėnesius netikėdama, kad ją gausiu. Važiavau į Jono Meko kino režisūros kursus Niujorke. Visi skrydžiai dar buvo tik iš Maskvos. Amerikoje visą mėnesį jaučiausi lyg patekusi į kitą planetą.
– Nepriklausomybės atgavimo metais studijavote Rusijoje. Kokie jūsų prisiminimai apie Sąjūdžio metus?
– Į Peterburgo teatro, muzikos ir kino institutą įstojau 1989-siais. Po dvejų metų kova už Lietuvos Nepriklausomybę pasidarė svarbesnė už bet kokius mokslus, už teatrą.
Mūsų, lietuvių studentų, kambariai bendrabutyje buvo iškabinėti sąjūdžio plakatais.
Įkūrėme lietuvių štabą, naktį eidavome į jį budėti pasikeisdami. Mums perduodavo informaciją iš Lietuvos, leidome Peterburgo lietuvių naujienlaiškį. Nepamirštamos, virpulio kupinos nemigos naktys. Bet kada mus galėjo suimti milicija. Įdomu, jog po sausio tryliktosios mus, lietuvių studentus, rektorius atleido nuo sesijos. Dėstytojai sakė: „Mes suprantam, kaip jums dabar sunku, galėsite egzaminus išsilaikyti vėliau“. Rusijos inteligentai tuomet puikiai suvokė, kas vyksta.
Jei ne tas Lietuvos Nepriklausomybės stebuklas, galbūt būčiau likusi Rusijoje – tuomet ten vėrėsi tiek galimybių, kvietė vaidinti ir į kiną, ir į teatrą. Tačiau 1991-aisiais net minties kitos nebeliko – tik baigti mokslus ir greičiau grįžti į Lietuvą.
– O į Vakarus niekada nenorėjote išvažiuot?
– Tokios emocijos kyla, kai aplanko būsena, kurią patiria daugelis kūrybingų žmonių: esi pilna energijos, idėjų, o pajunti aplinkinių, ypač valdininkų abejingumą.
Kažką pasiūlai, lauki palaikymo, bet pajunti atstumtį. Regi sovietinio mentaliteto valdančiuosius, siekiančius priversti tave bijoti. Tada ateina mintis: „Ai, gal geriau pabėgti kažkur...“.
Bet paskui vėl grįžta: ne, turiu nepasiduoti. Turbūt nepabėgau į Vakarus ir todėl, kad mano profesijos instrumentas – gimtoji kalba, tik Lietuvoje ja galiu kalbėti scenoje.
Tačiau į Vakarus iškeliavau su savo spektakliais – jau bene penkiolika metų su jais mane kviečia į festivalius. Didžiulis džiaugsmas yra savo darbais pristatyti Lietuvą ir vėl grįžti į namo. Visiškai kas kita būtų gyventi Londone ir siūlytis vaidinti, kur tave pakvies – kur gausi mažą vaidmenėlį, jei netrukdys akcentas.
Per vieną susitikimą su žiūrovais moteris pasakė: „Jūs esate tikra Nepriklausomos Lietuvos aktorė“.
Iš pradžių nustebau tai išgirdusi. Bet paskui pagalvojau – tai tiesa. Niekada nebūčiau tiek sukūrusi ir keliavusi, jei ne Lietuvos Nepriklausomybė.
– Tai gal mes per gerai gyvenam, kad skundžiamės? Gal nebeprisimename, kokios gali būti tikros bėdos?
– Kai pradedu aš liūdėti dėl kokių nors asmeninių bėdų, visada prisimenu tėvus. Sibiras juos iš tikrųjų užgrūdino. Kai kūriau spektaklį „Ledo vaikai“, pačiai teko įsijausti ir savo kūnu išgyventi tėvų, senelių prisiminimus. Supratau, jog tai visai kas kita negu tik perskaityti tremtinių užrašus knygose. Emocinis išgyvenimas visai kitoks, jis leidžia giliai pajusti ir suprasti, kokie mes esame dabar laimingi, turėdami savo tėvynę, kurioje galime gyventi, turėdami laisvę kurti.
Dabar gyvename išties gerai. Po spektaklio moksleiviai priėję dažnai klausia: „Ar tikrai tada taip Stalinu tikėjo? Ar iš tiesų Sibire nebuvo ko valgyti?“
– Kaip atradote būdą, kaip vaikams pasakoti apie skaudžiausią Lietuvos praeitį – tremtį?
– Iš pradžių negalvojau, kad „Ledo vaikuose“ pasakosiu mažos mergaitės istoriją.
Maniau, pasakosiu tarsi liudininkė, iš dabarties perspektyvos. Tačiau pajutau, kad noriu kalbėti vaiko, savo mamos, balsu. Kai jų – mokytojų – šeimą ištrėmė, mamai buvo ketveri metukų mergaitė.
Labiausiai įstrigo mamos pasakojimai apie tai, kaip jai Sibire buvo gražu. Šiaurės pašvaistės lyg pasakoje, sniegas, Kalėdos su saujele grūdų ir giesmėmis.
Pajutau tą mažo vaiko būseną – kaip jis išeina į pūgą, apmuturiuotas skaromis. Juk vaikas viską priima besąlygiškai, jis dar nežino, kodėl suaugę žmonės aplink verkia.
– Spektaklyje pasakojate labai gražią istoriją apie raudoną bumbuliuką.
– Nuo to raudonojo bumbuliuko ir prasidėjo spektaklis. Mamą 1941 metų birželio 14-tosios rytą apvilko vasarine suknele su prisiūtais raudonais bumbuliukais. Kai vienoje stotyje traukinys sustojo, ji su tais bumbuliukais vis žaidė, kol vienas nutrūko. Raudonas bumbuliukas traukinio laiptais nuriedėjo ant bėgių...
Mama šio istorijos pati neprisimena, jai močiutė pasakojo. „Ropoju lipt, o mama mane laiko. Pradėjau rėkti, kad bumbuliukas nusirito. Gal žmonėms atrodo, kad rėkiu, jog į Sibirą veža, o man gaila to savo bumbuliuko.
Mano mama sako: neverk, grįšim ir rasim tavo bumbuliuką“.
Kartais man atrodo, visa Lietuva – kaip tas raudonas vaiko bumbuliukas, nuriedėjęs ant bėgių.
– Dabar jaunų žmonių šiais laikais nebesupranta, kodėl svarbu būti lietuviu. Sako: „Aš juk pasaulio pilietis“. Ar toks požiūris irgi ateina iš šeimos?
– Dabar toks laikas, kai pasaulis vis mažėja. Per dieną gali atsidurti kitame žemės krašte, per kelias minutes naujiena apskrieja visą pasaulį. Jaunimas gali mokytis kur tik nori, dirbti pagal mainų programas. Ir tai nuostabu. Tegu jie apkeliauja pasaulį, ieško savęs. Lietuvai meilės nuo to nesumažės.
Bet toji meilė prasideda nuo vaikystės. Mama Sibire girdėjo tėvų žodžius apie Lietuvą kaip apie šventenybę. Lyg pasaką: ten auga obelys, ten gali nuskristi žąsys, ten bitės neša medų.
Ką vaikams įdėsi, perduosi, tokie jie ir taps. Lietuvių bendruomenėse Amerikoje, Skandinavijoje, sutikau mišrių šeimų, kur vaikai nebekalba lietuviškai.
Sutikau net lietuvę mamą, išsiskyrusią su savo amerikiečiu vyru, kuri su savo septynmete dukra kalba angliškai. Paklausiau jos: „Bet kodėl?“ Atsakė, kad vis tiek juk dukra auga Amerikoje, jai nebereikės lietuvių kalbos.
– Daugelis moksleivių ateina ir jį jūsų spektaklį „Poetė“ – apie Salomėją Nėrį. Kaip jūs paaiškinate, kodėl S. Nėris rašė poemą apie Staliną? Ar ji juo tikėjo? – Galiu pasakyti tik tai, ką išjaučiau. Manau, kai rašė poemą apie Staliną – tikėjo. S. Nėris nebuvo pragmatiškas žmogus, kad būtų rašiusi netikėdama. Ir toji poema – tikras paradoksas, ji prasideda žodžiais: „O Lietuva, kieksyk parduota ir išmainyta tu buvai...“
Dar yra S. Nėries laiškas, kuriame ji rašo: „Aš parašysiu Stalinui, kaip rusai skriaudžia Lietuvą...“.
Tai jau faktas – ji netikėjo, kad visa tai daro Stalinas. Tik vėliau ji daug ką suvokė. Spektaklio pabaigoje skaitau jos karo metų eilėraščius, kuomet ji viską pati išgyveno ir suprato, kas „skriaudė Lietuvą“... /“Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio/ beržais svyruonėliais prie stepės plačios...“/
Tuomet, kai ji važiavo į Maskvą, niekas nežinojo, kas bus toliau. Prieš tai – krizė Lietuvos vyriausybėje, žmonės nusivylę, tada ateina rusai, paskui vokiečiai, prasideda karas. Niekas nenujautė, kaip viskas baigsis. Galėjo juk ir vokiečiai likti Lietuvoje – tada kažkam būtų atrodę, kad rusai būtų mus išgelbėję.
– Mes skubame žmones išvadinti parsidavėliais, nepagalvodami, kad jie taip galėjo elgtis nuoširdžiai?
– Mes tiesiog linkę vertinti pagal savo logiką. Tačiau įsivaizduokime tokią situaciją. Štai įstojome į Europos Sąjungą. Tarkim, mane pakviečia parašyti odę Europos Sąjungai. Aš parašau, nes tikrai ja tikiu. O vėliau joje atsiranda koks diktatorius, prasideda karas, sąjunga subyra. Kitos kartos mane kaip išdavikę pasmerkia.
Savo spektaklyje „Poetė“ naudoju spaudos fragmentus iš S.Nėries laikmečio laikraščių. S. Nėrį katalikiška spauda kritikavo, kad ji nekatalikė.
Sovietinė spauda ją gyrė kaip heroję. Amerikos lietuvių spauda tvirtino, kad ji išdavė Lietuvą. Visi tie seni tekstai taip rimtai rašyti, o dabar skamba kaip anekdotai. Ten tiek pagiežos ir toks žemas jų literatūrinis lygis, kad neįmanoma skaityti rimtai.
Vaikams visuomet sakau – gal po šimto metų ir mūsų spauda, vertinimai, irgi taip pat atrodys?
Yra kuriančio žmogaus pasaulis ir yra vertinančiųjų pasaulis. Kurti – tai pirmiausia save pažinti, o vertinti kitus – tai bėgti nuo savęs.
– Kaip išgyti lietuviams nuo praeityje patirtų traumų? Juk daugelis net nenori girdėti apie tremtį, karą, partizanus.
– Žmonėms atrodo – jei nežinosi, mažiau skaudės. Tačiau išgyti – tai susitikti. Susitikti emociškai.
Man reikėjo sukurti spektaklį „Ledo vaikai“, kad susitikčiau su savo tėvų, senelių išgyventu skausmu. Su visos tautos skausmu. Anksčiau skaudžiai klausdavau savęs: „Kodėl mano tėvų toks likimas?“ Bet kai išgyvenau tą, pajutau tokį dėkingumą senelių ir tėvų kartai, kad jie visa tai perėjo.
Po truputį skausmas virsta vidine ramybe, dėkingumu gyvenimui. Atleidimas neateina tą pačią akimirką – prieš tai reikia išgyventi pyktį, skausmą, net neviltį. Ta vidinė ramybė ir yra laisvė. Taigi, laisvę pirmiausia reikia atrasti, patirti savyje. – Gal žmonės nenori žvelgti į save, nes laiko save gerais žmonėmis? Bijo save pamatyti liūdnus ir piktus?
– Aš iš prigimties nebuvau maištaujanti, buvau „gera mergaitė“. Tačiau, viduje buvo daug vaikiškų nuoskaudų, kurių tiesiog nemokėjau išreikšti, tai buvo tabu. Tik vėliau gyvenime pradėjau klausti savęs: „Palauk, ar iš tikrųjų aš gera mergaitė, ar čia tik taisyklė, kurią man kažkas įdėjo nuo vaikystės?“
Visuomenėje tiek „gerų“ žmonių, kurie neišreiškia savo emocijų, o junti – kažkas ne taip. Medikai sako, kad ir vėžiu dažnai suserga „geri žmonės“, kurie paaukojo save. Bet pasirodo, patys visas nuoskaudas laikė giliai savyje, su laiku neišreikšti jausmai ėmė graužti juos pačius.
Taip ir aš suvokiau, kad ta „gera mergaitė“ – visai ne aš.
– Daugiausia vaidinate savo monospektaklius. Lietuvos teatre nėra įprastas dalykas. Reikėjo drąsos pradėti taip vaidinti?
– Taip, daug reikėjo kovoti ir įrodinėti. Monospektaklis iki šiol laikomas kažkokiu antrarūšiu, nesuprantamu žanru Lietuvoje O juk emocinis vieno aktoriaus spektaklio krūvis būna net stipresnis.
Kai sukūriau pirmąjį savo spektaklį „Žodžiai smėlyje“ pagal S. Beketą, daugelis pasišaipydavo ar tiesiog ignoruodavo: turbūt niekas nekviečia vaidinti, tai tegu kuria monospektaklius.
Paskui išvažiavome į vieną tarptautinį festivalį, kitą – ten netikėtai įvertino, apdovanojo.
Pirmiausia svečiose šalyse mano kūryba pasirodė įdomi. O kai jauti, kad tavimi pasitiki, atsiranda daug energijos. Taip po truputį ir augau. Dabar jau ir Lietuvoje turiu savąjį žiūrovą.
Tačiau į visus sustabdyti, sutrukdyti mėginančius žmones žiūriu kaip į mokytojus.
Sakau sau: „Per juos Dievas tave išbando – sukuria kliūtis, o tu turi jas pereiti, kad pasidarytum stipresnė, eitum savo keliu“.
