Todėl gavęs šia proga žiebtuvėlį su stilizuotu Vyčiu šiek tiek sutrikau. Ar galima komercializuoti tai, kas turėtų būti šventa, amžina ir neliečiama? Ir kaip čia neprisiminsi kasmet pasipilančių raudų, kad Kalėdos, Joninės ir kitos šventės jau seniai prarado tikrąją prasmę ir tapo tik gražiu proginiu fonu dar vienai prekybos akcijų virtinei.
Todėl netgi rašydamas šias eilutes vis bandau nusiraminti, kad nieko čia bloga, juk aš nieko nereklamuoju, vengiu netgi paminėti šios dovanos gamintoją, tačiau kažkur giliai abejonė vis tiek kirba.
Antra vertus, šis žiebtuvėlis gali būti ne tik simboliška dovana, jis ir pats gana simboliškas. Pirmiausia – jis pagamintas šalyje, kuri ilgus metus buvo vienintelė ir paskutinė laisvės viltis tiems, kurie buvo ilgam uždaryti į sovietinį kalėjimą.
Antrojo pasaulinio karo metais jis net nebuvo parduodamas civiliams, nes visos pagamintos partijos ėjo į Ramiojo vandenyno ir Vakarų Europos frontus ten kovojantiems amerikiečių kariams.
Antra, gamintojas sako, kad suteikia jam amžiną garantiją. Tai yra jeigu suges, bus pakeistas nemokamai.
Vargu ar aš kada nors tai patikrinsiu, nes iš patirties žinau, jog tokios dovanos dažnai būna pametamos per išsiblaškymą ar neapdairumą, taip ir nespėjusios sugesti.
Ir kadangi gavau jį Vasario 16-osios išvakarėse, iškart toptelėjo paralelė su tokiu, atrodytų, nepalyginamu dalyku kaip laisvė.
Iškovodamas ją, nesvarbu, savo prakaitu, triūsu ar dėl dalelės sėkmės, visuomet tikiesi, kad ji irgi bus amžina. Ir jos niekad neprarasi. Ir užtenka šiek tiek užsimiršti, nesistengti, neapsižiūrėti, žiūrėk, ji jau ir dingo. Ir tau vėl ją reikia iškovoti iš naujo.
Gamintojas taip pat sako, kad šio žiebtuvėlio liepsnos neužpučia vėjas. Ir vėl peršasi liūdnoka paralelė, kad taip galvota ir apie mūsų laisvę. Užpučia. Tegul ji lieka slapta rusenti, tegul ją galima vėl įžiebti, tačiau nėra tokios liepsnos, kurios neužpūstų tikrai stiprus ledinis vėjas. Jeigu liepsnos niekas nesaugos apgaubęs delnais.
Baisiai klysčiau manydamas, jog esu vienintelis, kuris pastebėjo, jog šių metų Vasario 16-oji jau mus visai priartino prie pirmojo nepriklausomybės šimtmečio. Dar vienas toks gimtadienis, ir 2018 metais turėsime pirmą visų mūsų jubiliejų.
Tačiau nežinau, ar dažnas skaičiavo, jog tą dieną pirmą kartą susilygins laisvėje ir nelaisvėje praleistų metų skaičius. Abiejų taps po lygiai pusšimtį. Net pusė visos mūsų nepriklausomybės praėjo ir be laisvės, ir be nepriklausomybės. Ir tik po 2018-ųjų laisvų metų skaičius mūsų kalendoriuje viršys nelaisvų.
Galbūt todėl dar mūsų gyvenime ir likę tiek daug tarno, o kartais ir vergo, mąstymo rudimentų. Tiek laiko pratinti dviveidžiauti, paklusti stipresniam, kąsti silpnesniam, mes lėtai ir sunkiai mokomės elementariausio padorumo. Kaip ir kiekvienas mokymosi procesas jis retai būna beskausmis, retai leidžiasi perkandamas vienu kartu, o dar rečiau iškart tampa elgesio norma.
Galbūt neįvertinome, kiek totalitariniai režimai gabūs išlaisvinti tamsiausius žmogaus demonus, kokiu menu jie pavertė smegenų plovimo ir elgsenos keitimo metodus, kiek kruopščiai trynė bet kokius civilizacijos likučius.
Bet kuo smagesnis bus laisvės ir nelaisvės metų balansas, kuo toliau praeityje liks tai, ką norėtume, bet neturime užmiršti, tuo šis mokymasis bus natūralesnis ir lengvesnis. Su viena maža sąlyga – nebegalėsime visko versti vien sovietiniam palikimui.
Bet tai ir yra tikroji laisvė, kai suvoki, jog už viską atsakai pats, kad negali savo poelgių padarinių suversti istorijai, aplinkybėms ar tiesiog atsitiktinumui. Tokia laisvė įpareigoja daug rimčiau vertinti tai, ką žadi, tikrinti tai, ko sieki ir daryti tai, ko nori.
Todėl jau vien dėl tos priežasties baisiai norisi sulaukti mūsų laisvės šimtmečio. O laukti liko tikrai nedaug, tik porą metelių.
Bet ir tada negalėsime lengvabūdiškai suteikti savo laisvei ir nepriklausomybei amžinos garantijos. Tuo, deja, ji ir skiriasi nuo bet kurio daikto.
Netgi tokio, kurį gauni dovanų laisvės šventės proga. Bet vis dėlto jo pasistengsiu nepamesti.
Bent jau todėl, kad kas nors galėtų juo pasinaudoti, kai manęs nebebus. Ir tikiu, kad tai bus vis dar laisvoje, vis dar nepriklausomoje Lietuvoje.
