Svarbiausi socialiniai projektai – Darbo kodekso ir socialinio saugumo reformos – neatidėliotinai turi būti įgyvendinti. Bet visų pirma abi reformos turi ginti darbuotoją taip, kad, liaudiškai tariant, ir avis sveika liktų, ir vilkas sotus. Solidarumas, socialinė abipusė atsakomybė yra raktas į gerovės valstybę. Tai ir yra tai, ką vadinu socialiai atsakinga rinka.
Be solidarios, socialinės rinkos idėja grįstos ekonomikos įgyvendinimo ekonominė atskirtis Lietuvoje niekur savaime nedings. Lisabonos sutartyje (2009) vidaus rinkai priskiriama daugiau socialinių tikslų, pagrįstų socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos.
Ypač šiame kontekste svarbus solidarumo aspektas, kuris yra vienintelis būdas mažinti ekonominę nelygybę Lietuvoje. Jau šiandien šiame kontekste velkamės Europai iš paskos.
Tos nelygybės išraiška yra vos ne mažiausi ES atlyginimai, mažiausios pensijos, išsikerojęs „švogerizmas“, vokeliai ir politinė korupcija. Verslas turi prisiimti socialinę atsakomybę, nes žmonėms masiškai balsuojant kojomis, menksta darbo našumas, nyksta darbo jėga, kompetencija, vyksta protų nutekėjimas.
Solidarumas užtikrinamas stipriomis profesinėmis sąjungomis. Kai tokių nėra, pavyzdžiui, mokytojų streikai dėl aukštesnio atlyginimo nukreipia prieš juos privataus sektoriaus darbuotojus. Jų akyse tokie protestai yra amoralūs. Mat mokytojai turi visą teisę protestuoti viešai, nes juos gina valstybė. Niekas jų iš darbo neatleis. Privačiame sektoriuje po tokio protesto būsi išmestas lauk lyg musė iš barščių ir jau rytoj tavo vietą užims kitas, sutinkantis su blogiausiomis sąlygomis. Taip visuomenės grupės supriešinamos.
Lietuvos socialdemokratijai sunkiai sekasi įgyvendinti svarbiausius socialdemokratijos postulatus dėl politinio atsargumo politikos. Taip, revoliucijos Lietuvoje neturi pasisekimo. Tai ir parodė konservatorių naktinės ekonominės politikos reformos.
Tačiau reformos yra būtinos siekiant naikinti ekonominę nelygybę. Kaip tik todėl socialdemokratams būtina laimėti ateinančius rinkimus. Ketveri metai – tikrai per menkas laikas reformoms.
Švedų socialdemokratams reikėjo bent dešimties ar penkiolikos metų pradėti įgyvendinti gerovės valstybės idėjas. Todėl jau dabar, prieš rinkimus, per artimiausius mėnesius skubu pateikti visuomenei aiškius gerovės valstybės įgyvendinimo planus ateinantiems ketveriems metams. Tai turima daryti sąžiningai, atsisakant bet kokio tuščio populizmo.
Tik taip galima kelti visuomenės pasitikėjimą bet kuria partija. „Švogerizmo“ skandalai, nesiskaitymas su politine etika, dvejopi standartai, neaktyvi socialinė politika pasitikėjimo politinei partijai neprideda. Jeigu manoma, kad norint valdyti šalį pakanka vadovautis buhalterine politika, tai žinotina, kad skaičiuoti moka ne vien socialdemokratai. Jeigu manoma, kad „švogerizmo“ toleravimas regionuose yra būdas išsilaikyti valdžioje (taip paverčiant parodija laisvus rinkimus, nes rinkėjai – klientai mažuose miesteliuose ir kaimuose tampa baimės prarasti privilegijas įkaitais), tai teks atidėti svajonių apie gerovės valstybės išsipildymą dar dvidešimt penkeriems metams.
Siekiant įgyvendinti socialinės ekonomikos idėjas, būtina kuo didesnė visuomenės parama. Tie pastovūs dvidešimt ar dvidešimt trys procentai balsų socialdemokratams, rinkimuose dalyvaujant kiek daugiau kaip pusei balsuojančių rinkimuose, nesuteikia pakankamo legitimumo rimtoms socialinėms reformoms įgyvendinti.
Koalicijos partnerės, sukurtos ginti asmeninius vadovų, o ne viešuosius interesus, menkina socialdemokratų pasiryžimą žengti efektyviau, žengti drąsiau. Būsimos koalicijos, pirmiausia galbūt su liberalais, reikalaus kompromisų ne gerovės valstybės įgyvendinimo naudai. Partijos, siekiančios reformuoti visuomenę, turi užsitikrinti kuo didesnį visuomenės pritarimą. Tačiau, kai visuomenė nesupranta arba jos lūkesčiai skiriasi nuo politinio elito, reformos nebus nei remiamos, nei suprastos. Lengviau tiesiog išbildėti iš Lietuvos ir kurti pridėtinę vertę kitiems už Tėvynės ribų. Tai, deja, ir vyksta, emigracijos paliktos žaizdos be paliovos kraujuoja.
Paieška bendrų visas visuomenės grupes vienijančių projektų, iš kurių socialiai atsakinga ekonomika yra svarbi visoms grupėms, jos įgyvendinimas yra niekas kita, kaip pasitikėjimo demokratijos teikiamais privalumais stiprinimas.
Socialiai atsakinga ekonomika ir yra tai, kas įprasmina solidarumą, bendrystės jausmą, bendruomenės atsakomybę vienas kitam ir bendrai valstybei.
Tačiau solidarumo stoka Lietuvoje bado akis.
Nekalbu apie proginius pasidaužymus sau į krūtinę.
Solidarumo stoka turi įtakos menkam dalyvavimui politiniame šalies gyvenime, mažina pasitikėjimą politika ir politikais.
Todėl didelė dalis Lietuvos gyventojų mano, kad pakanka infantiliai reikalauti valstybės jiems ką nors kaip nors duoti. Kadaise esu rašęs, kad Lietuvoje žmonės nori gyventi kaip Skandinavijoje, reikalauja vyriausybių įgyvendinti jų lūkesčius, tačiau patys, rinkdami emociškai bet kokį primityvų populistinį judėjimą, atitolina savo svajonių įgyvendinimą. Nesuvokiama, kad gerovės valstybė kainuoja ir kainuoja brangiai.
Aukšto lygio sveikatos apsauga ir senųjų priežiūra kainuoja brangiai, tačiau mokėti už tai nenorima. Taigi, solidarumo priešas yra menkas rinkėjo politinis raštingumas. Kam jis naudingas?
Verslininkai savo ruožtu siekia kuo didesnių pelnų darbuotojų gyvenimo ir jų darbo kokybės sąskaita, sunkiai suvokdami, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi. Jų šūkis: „Dirbk daug, sunkiai ir neburnok“ atspindi XIX–XX amžiaus darbdavio filosofiją.
Šiais laikais „dirbti daug“ nereiškia našaus darbo. Daug tegul dirba traktoriai, jie – geležiniai.
Šiandien našumą kelią švietimas, kūrybiškumas, gebėjimas naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, inovacijomis. Valstybės ir verslo investicijos į šias sritis neturi būti stekenamos „švogerizmo“ ir korupcijos. (Švietimo, kultūros padėtis Lietuvoje – lyg pavainikio.) Tuo pat visa ekonominė, finansinė politika turi būti grindžiama socialiniu teisingumu, nauda viešajam interesui tiek visuomeniniame, tiek ir privačiame sektoriuje. Žinoma, yra gerų pavyzdžių, kaip antai kai kurių verslo atstovų pasiryžimas mokėti rimtas algas, keliančias darbo našumą ir darbuotojo gyvenimo kokybę. Kas nors Lietuvoje turi pagaliau parodyti lyderystę, laisvą nuo provincialumo, mažo miestelio „švogeriško“ mentaliteto, vis menkinančio visuomenės pasitikėjimą valstybe, politinėms partijoms.
Net ir partija, deklaruojančia atsakomybę eiliniam žmogui. Laikas pateikti telkiančią visuomenę bendram tikslui nebuhalterinę valstybės viziją ir parodyti drąsą tai vizijai įgyvendinti.
Tik tokia politinė partija gali tikėtis didelio visuomenės pasitikėjimo ir gauti mandatą įgyvendinti gerovės valstybę Lietuvoje.
