Pirmasis, svarbiausias, nerimo taškas yra Artimieji Rytai, Rusija ir
Turkija. Lietuvoje tik dabar pradėjo rodytis išsamesnės visam pasauliui
vis labiau nerimą keliančio konflikto analizės. Užsienio politiką
Lietuvoje formuojantys asmenys kol kas savo nuomonės nesako. Laukia.
Popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas nusprendė nebelaukti –
susitikę paskatino kovoti su blogiu bendromis pastangomis. Blogis,
kaip žinome, ne abstraktus, o konkretus ir labai žiaurus. To blogio
vienas tikslų – sunaikinti krikščionybę.
Lietuvoje platinami religinių reikalų ekspertų tekstai, jog į dviejų
Bažnyčių vadovų istorinį susitikimą reikia žiūrėti atsargiai. Yra ir
politizuotų vertinimų. Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai kol kas
išsamiau apie susitikimą nekalbėjo. Būtų gerai, kad labai nedelstų.
Lietuvoje viskas, kas liečia Rusiją, iki kaulo smegenų yra politizuota,
todėl nekeista, kad tame pačiame fone matoma ir susitikimo metu
pasirašyta deklaracija.
Mano, eilinio krikščionio, požiūriu, popiežius ir patriarchas siekia,
kad nekiltų trečiojo pasaulinio karo. Šia proga įsiminė garsiausio
Vakaruose rusų filosofo N.Berdiajevo pastaba, kad Antrasis pasaulinis
karas kilo dėl sumenkusios krikščionių atsakomybės. Mes patys,
krikščioniškos civilizacijos atstovai, leidome išsikeroti blogiui.
Artimuosiuose Rytuose užtenka didesnės kibirkšties, kad įsipliekstų
ugnis, kuri apimtų daug valstybių. Tokia kibirkščiai atsirasti pakanka
ir žmogiškojo veiksnio, kurios nors valstybės vadovo klaidos ar net
žodžių.
B.al-Asado opozicija kartu daešistais, o drauge ir su tūkstančiais
naujų pabėgėlių, spaudžiami prie Turkijos sienos, į politinę avansceną
vis aktyviau veržiasi turkų siaubas kurdai. Ko gero, dar šiemet
išgirsime apie dar vieną sunitų trikampio valstybę, dėl kurios gali
nebeatlaikyti dabartinės Turkijos vadovybės nervai ir, nepaisant net
NATO nuomonės, bus pasukta bjauriausio scenarijaus keliu.
Kas įvyks po to? Ir NATO, ir Rusija paskelbs aukščiausio laipsnio
karinę parengtį. Žinoma, Kaliningrade taip pat. Ką tokiu atveju reiškia
tranzitas, kažin ar bereikia aiškinti. Lietuvai bus didelis galvosūkis,
kaip tokiu atveju elgtis. Vien žodiniais pareiškimais neišsiversi.
Kita panašaus bjaurumo problema – Ukraina. To, kas šiuo metu ten
vyksta, nebuvo prognozuota. Negatyvioji permainų pusė buvo siejama su
Rusijos pasaulyje skleidžiama propaganda. Pro pirštus buvo žiūrima į
politinę radikalizaciją. Atrodė, kad ekonominės reformos, nors ir
girgždėdamos, juda į priekį.
A.Abromavičiaus atsistatydinimas Ukrainos šalininkus sukrėtė.
Priešininkai įgijo naują pagreitį. Tam vis labiau padeda didėjantys
vidaus nesutarimai. Minsko susitarimų odisėja baigiasi. Nebus jokios
federalizacijos. Prezidentas P.Porošenka nenuilsdamas kartoja, jog bus
karas.
Anksčiau maniau, kad toks kalbėjimas skirtas prevencijai. Dabar vis
labiau įsitikinu, jog jis teisus. Nauja karinių veiksmų banga gali
kilti drauge su kraštutinę ribą pasiekusia Sirija. Lietuvai teks
spręsti ir Ukrainos politinio palaikymo, atsiradus kitiems,
radikalesniems nei P.Porošenka, lyderiams, ir imigrantų iš niokojamos
šalies problemas.
Kyla spėjimas, ir ne be pamato, kad Maskvai visiškai nebereikia įšaldyto
konflikto. Ji yra pasiryžusi spręsti: arba – arba. Panašiai gali
atsitikti ir Moldovoje. Užbaigti esamus ir nebeplėsti naujų konfliktų
V.Putiną skatina vis labiau nerimstantis akademinių politinių patarėjų
būrys. Jie teigia, kad ES Rytų partnerystės programa jau paralyžiuota
ir Hanibalas nuo vartų atstumtas.
Trečioji problema yra Baltarusija. Konflikto su Turkija ir
atsinaujinusio karo Ukrainoje atveju Maskva tikrai neleis Minskui būti
„nė prie ko“. Dabar Vakarai vėl žaidžia su A.Lukašenka, tai gerai žino
ir Rusija, ir net palaiko tą žaidimą. Bet tik iki tam tikros ribos.
Naivu manyti, kad Rusija yra atsisakiusi pririšti Baltarusiją tvirčiau,
negu dabar yra. Saugumo strategijos prasme taip pat. Jeigu ką nors
panašaus Rusija ir gali daryti Baltarusijoje, tai tik A.Lukašenkos
dėka, nes visi kiti ateities vadovai gali būti neprognozuojami.
A.Lukašenka dėl jam pačiam gerai žinomų aplinkybių yra Rusijos
specialiųjų tarnybų rankose, ir tai yra tvirčiausia „partnerystės“
garantija. Šiuo metu Baltarusijoje vyksta labai intensyvus rusinimo
procesas, kuriamos prorusiškos organizacijos, galbūt išgirsime ir kalbų
apie prisijungimo referendumą.
A.Lukašenkai visada buvo naudinga staiga „europizuotis“ ir kaip
tarpininkę po ranka turėti Lietuvą. Šiuo metu tariamo europėjimo fone
A.Lukašenka gali tikėtis menkesnės kritikos dėl naujos atominės
elektrinės. Tai naudinga ir Rusijai.
Ketvirtoji problema – britų planuojamas atsisveikinimas su ES.
Lietuvos politinis parlamentinis elitas britų išėjimu netiki, tad net
nebando šia tema pradėti diskusijų.
Mano manymu, tai bus vienas pirmųjų klausimų į naują politinę kadenciją
pretenduojančioms partijoms. Valdžia ir opozicija klaidingai mano, kad
Lietuvos inteligentija ir visi, kurie domisi politika, aštrėjančių
diskusijų visoje Europoje fone sėdės išsižioję laukdami kokio nors poste
sėdinčio politiko proginio pareiškimo.
Bus reikalaujama aiškios pozicijos ir argumentų. Pats metas
parlamentinėms partijoms nebežiūrėti vienoms į kitas pro rakto
skylutę, bet ruoštis rimtiems atsakymams rudenį.