Pirmasis, svarbiausias, nerimo taškas yra Artimieji Rytai, Rusija ir Turkija. Lietuvoje tik dabar pradėjo rodytis išsamesnės visam pasauliui vis labiau nerimą keliančio konflikto analizės. Užsienio politiką Lietuvoje formuojantys asmenys kol kas savo nuomonės nesako. Laukia.
Popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas nusprendė nebelaukti – susitikę paskatino kovoti su blogiu bendromis pastangomis. Blogis, kaip žinome, ne abstraktus, o konkretus ir labai žiaurus. To blogio vienas tikslų – sunaikinti krikščionybę.
Lietuvoje platinami religinių reikalų ekspertų tekstai, jog į dviejų Bažnyčių vadovų istorinį susitikimą reikia žiūrėti atsargiai. Yra ir politizuotų vertinimų. Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai kol kas išsamiau apie susitikimą nekalbėjo. Būtų gerai, kad labai nedelstų.
Lietuvoje viskas, kas liečia Rusiją, iki kaulo smegenų yra politizuota, todėl nekeista, kad tame pačiame fone matoma ir susitikimo metu pasirašyta deklaracija.
Mano, eilinio krikščionio, požiūriu, popiežius ir patriarchas siekia, kad nekiltų trečiojo pasaulinio karo. Šia proga įsiminė garsiausio Vakaruose rusų filosofo N.Berdiajevo pastaba, kad Antrasis pasaulinis karas kilo dėl sumenkusios krikščionių atsakomybės. Mes patys, krikščioniškos civilizacijos atstovai, leidome išsikeroti blogiui.
Artimuosiuose Rytuose užtenka didesnės kibirkšties, kad įsipliekstų ugnis, kuri apimtų daug valstybių. Tokia kibirkščiai atsirasti pakanka ir žmogiškojo veiksnio, kurios nors valstybės vadovo klaidos ar net žodžių.
B.al-Asado opozicija kartu daešistais, o drauge ir su tūkstančiais naujų pabėgėlių, spaudžiami prie Turkijos sienos, į politinę avansceną vis aktyviau veržiasi turkų siaubas kurdai. Ko gero, dar šiemet išgirsime apie dar vieną sunitų trikampio valstybę, dėl kurios gali nebeatlaikyti dabartinės Turkijos vadovybės nervai ir, nepaisant net NATO nuomonės, bus pasukta bjauriausio scenarijaus keliu.
Kas įvyks po to? Ir NATO, ir Rusija paskelbs aukščiausio laipsnio karinę parengtį. Žinoma, Kaliningrade taip pat. Ką tokiu atveju reiškia tranzitas, kažin ar bereikia aiškinti. Lietuvai bus didelis galvosūkis, kaip tokiu atveju elgtis. Vien žodiniais pareiškimais neišsiversi.
Kita panašaus bjaurumo problema – Ukraina. To, kas šiuo metu ten vyksta, nebuvo prognozuota. Negatyvioji permainų pusė buvo siejama su Rusijos pasaulyje skleidžiama propaganda. Pro pirštus buvo žiūrima į politinę radikalizaciją. Atrodė, kad ekonominės reformos, nors ir girgždėdamos, juda į priekį.
A.Abromavičiaus atsistatydinimas Ukrainos šalininkus sukrėtė. Priešininkai įgijo naują pagreitį. Tam vis labiau padeda didėjantys vidaus nesutarimai. Minsko susitarimų odisėja baigiasi. Nebus jokios federalizacijos. Prezidentas P.Porošenka nenuilsdamas kartoja, jog bus karas.
Anksčiau maniau, kad toks kalbėjimas skirtas prevencijai. Dabar vis labiau įsitikinu, jog jis teisus. Nauja karinių veiksmų banga gali kilti drauge su kraštutinę ribą pasiekusia Sirija. Lietuvai teks spręsti ir Ukrainos politinio palaikymo, atsiradus kitiems, radikalesniems nei P.Porošenka, lyderiams, ir imigrantų iš niokojamos šalies problemas.
Kyla spėjimas, ir ne be pamato, kad Maskvai visiškai nebereikia įšaldyto konflikto. Ji yra pasiryžusi spręsti: arba – arba. Panašiai gali atsitikti ir Moldovoje. Užbaigti esamus ir nebeplėsti naujų konfliktų V.Putiną skatina vis labiau nerimstantis akademinių politinių patarėjų būrys. Jie teigia, kad ES Rytų partnerystės programa jau paralyžiuota ir Hanibalas nuo vartų atstumtas.
Trečioji problema yra Baltarusija. Konflikto su Turkija ir atsinaujinusio karo Ukrainoje atveju Maskva tikrai neleis Minskui būti „nė prie ko“. Dabar Vakarai vėl žaidžia su A.Lukašenka, tai gerai žino ir Rusija, ir net palaiko tą žaidimą. Bet tik iki tam tikros ribos.
Naivu manyti, kad Rusija yra atsisakiusi pririšti Baltarusiją tvirčiau, negu dabar yra. Saugumo strategijos prasme taip pat. Jeigu ką nors panašaus Rusija ir gali daryti Baltarusijoje, tai tik A.Lukašenkos dėka, nes visi kiti ateities vadovai gali būti neprognozuojami.
A.Lukašenka dėl jam pačiam gerai žinomų aplinkybių yra Rusijos specialiųjų tarnybų rankose, ir tai yra tvirčiausia „partnerystės“ garantija. Šiuo metu Baltarusijoje vyksta labai intensyvus rusinimo procesas, kuriamos prorusiškos organizacijos, galbūt išgirsime ir kalbų apie prisijungimo referendumą.
A.Lukašenkai visada buvo naudinga staiga „europizuotis“ ir kaip tarpininkę po ranka turėti Lietuvą. Šiuo metu tariamo europėjimo fone A.Lukašenka gali tikėtis menkesnės kritikos dėl naujos atominės elektrinės. Tai naudinga ir Rusijai.
Ketvirtoji problema – britų planuojamas atsisveikinimas su ES. Lietuvos politinis parlamentinis elitas britų išėjimu netiki, tad net nebando šia tema pradėti diskusijų.
Mano manymu, tai bus vienas pirmųjų klausimų į naują politinę kadenciją pretenduojančioms partijoms. Valdžia ir opozicija klaidingai mano, kad Lietuvos inteligentija ir visi, kurie domisi politika, aštrėjančių diskusijų visoje Europoje fone sėdės išsižioję laukdami kokio nors poste sėdinčio politiko proginio pareiškimo.
Bus reikalaujama aiškios pozicijos ir argumentų. Pats metas parlamentinėms partijoms nebežiūrėti vienoms į kitas pro rakto skylutę, bet ruoštis rimtiems atsakymams rudenį.
