Taip pat – Seimo rinkimai. Šių metų spalio mėnesį kažkam labai ir labai skaudės. Tokia yra mano artimiausių įvykių prognozė, už kurią, antraip lyg kokiam nusususiam astrologui, mokėti nereikia.
Pradėsiu nuo N. Venckienės. Ne, nuo Rūtos Janutienės, nes jos atsakymas (FB) tipiškas vis dar sergančiam violetiniu užkratu: „O violetinis klausimas vis dar neatsakytas!“. Nei teismų sprendimai, nei įrodymai, nei idiotiškiausių kaltinimų kūrėjų prisipažinimai melavus – nieko. Nors kuolą ant galvos tašyk.
Taip ir „kovojusios prieš pasaulinį pedofilų klaną“ buvusios teisėjos mantrą teks klausytis iki amžiaus pabaigos. Oi vei! (jidiš kalba – koks skausmas). Įdomu, žinoma, ką išgirsime ir iš žemiau nurodytų asmenybių: niekada neklystančių prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Vytauto Landsbergio, kaip žmogaus ir kaip politiko susidvejinimo fokusininkės Irenos Degutienės, mankurtiškų Kauno aktorių ir poezijos „Myliu Lietuvą“ tematika karalienės (neprisimenu pavardės), nemokslinės fantastikos kūrėjos Nijolės Oželytės, na, ir visos eilės politikierių? Tų, ciniškai besinaudojusių violetiniu klanu. Nuvilsiu: iš jų nieko neišgirsime. Jie, kaip tas dar tuo metu nešventas Petras, sušuks: „Aš jos nepažįstu!“.
O teisėjos šūkaliojimus jau išgirdome: „Duokite pinigų“ ir „Daug pinigų“. Šioje vietoje, kaip foninę muziką, galite pasiklausyti brolių dvynių –Timochi- puikią dainą tuo pačiu pavadinimu. Suvoksite absurdo mąstą. Jeigu JAV sutiks su buvusios teisėjos ekstradiciją į Lietuvą, siūlau jau dabar, nelaukiant, užsisakyti geriausias vietas prie „žurnalistinių“ fantasmagorijų kūrėjų K. Krivicko ir R. Janutienės TV laidų su spragėsiais.
Žiūrėsime, kaip anie du suksis lyg žalčiai aiškindami, neva „visi vienodi, niekuo negalima pasitikėti, aplinka kalta, atsakymų vis tiek negausime, visi teisėjai papirkti“. Spektaklio fone kabės romantiškas mėnulis pilnatyje, per plyšius dekoracijose, grojant „Daug pinigų“, šliauš violetinių šizofrenikų likučiai šnypšdami „Tie-sos! Teisibės!“. O pati spektaklio primadona?
Ji sėdės ne Rasos Tapinienės TV laidos fotelyje, bet ant kieto teismo suolo vaidindama nesuprastą Lietuvos Auką spjaudančią butaforinę ugnį. Jeigu tai ne apokalipsė, tai kažkas negerai su grėsmių supratimu visuomenėje. Manau, didysis karo reikalų ekspertas Audrius Bačiulis turėtų su manimi sutikti.
Kita mus laukianti apokalipsė –Seimo rinkimai. Vien tik pažvelgus į sąrašų sudarinėjimo procesą plaukai šiaušiasi. Nikolas Makiavelis, palyginus su intrigantų gebėjimais lipti vienas kitam per sprandą, tikras saviveiklininkas. Opozicijos ir pozicijos susidūrimas kraupesnis už Saulės mūšį (1236). Apie garbingą mūšio vedimą nėra nė kalbos.
Puolimas visų prieš visus be jokių taisyklių. Šauksmas, kuris didesnis Lietuvos patriotas, lyg patrankų gausmas.
Net Rimvydas Valatka, gal ištiktas kontuzijos, puolė ginti patriotizmo ekspertę N. Putinaitę, viešai skelbusią, kad lietuviai iš tikro jokie vakariečiai, o patys tikriausi azijietiški barbarai: „Vyraujanti mūsų tapatybė –azinė, o ne europinė.
Vienas pagrindinių jos bruožų –žmogaus laisvės ir pilietinio valstybingumo nuvertinimas. Lietuvius gal galėtume laikyti „rusais“, bet daug platesne prasme.“. (2005). Ar aš kažką praleidau? Kur dingo LDK, ATR, 1791 Konstitucija, sukilimai prieš caristinės Rusijos priespaudą? Kalbos draudimas ir knygnešiai?
Anot jos, tik išgalvotos didingos praeities dėka,(!) lietuviai sugebėjo kažkaip sukurti tautą, patys nebūdami tauta. Sovietmetis, pasak patriotizmo ekspertės, kaip tik tai ir įrodė. Justinas Marcinkevičius, reikia suprasti, „svoločius“ (rusų kalba – padlec), toks prisitaikėlis, net prisidėjęs prie Bažnyčios nustekenimo propaguodamas ateizmą.
Aloyzas Sakalas, tas tikrasis socialdemokratas, į tai mestelėjo: „Žinoma, jos teisė vertinti savaip visą kultūrą ir jos puoselėtojus, juk vis dėlto turime žodžio laisvę. Bet ar toks N. Putinaitės poelgis vertas premijos? Juk ne N. Putinaitė, o J. Marcinkevičius žadino mūsų visuomenę nuo sąstingio. Jeigu J. Marcinkevičių galima palyginti su jaučiu, kuris arė kultūros dirvonus, tai N. Putinaitė man panaši į tupinčią ant to jaučio rago musę, kuri gyrėsi kitai, jog ir ji tuos dirvonus arė ir piktinosi, kad buvo neįvertinta“.
Kitas, garbus, bet jau dešinysis Pro Patria mąstytojas Vytautas Rubavičius, su juo visiškai sutinka. (Socdemas ir dešinysis vienas kitam pritaria? Tikra apokalipsė!).
Mąstytojas griebiasi už galvos: „Išgirdęs radijo žiniose, kad filosofei Nerijai Putinaitei paskirta „Patriotų premija“, pagalvojau, kad Lietuvoje jau nebesuvokiama nei kas yra patriotiškumas, nei ką reikėtų laikyti patriotais. (...)
Filosofės antisovietinė, kritiškai tarybinę praeitį analizuojanti laikysena patraukia dėmesį, tačiau sykiu ir klaidina, nes ta laikysena nulemta esmingesnės nuostatos – nužeminti ir pažeminti visą moderniosios lietuvybės raidą, „išskleidžiant“ ir „pagrindžiant“ esmines lietuvybės bei lietuvių mentaliteto „ydas“.
Sovietinė okupacija tampa pretekstu rodyti vidinį lietuvybės ir sovietinės sistemos giminingumą, todėl atmetamos visos kultūrinės lietuvybės palaikymo, puoselėjimo ir stiprinimo praktikos, teigiant jas buvus sovietinės valdžios ideologinio indoktrinavimo priemonėmis, kurias patys lietuviai ne tik sąmoningai, bet ir noriai „asmeniniu apsisprendimu“ naudojo. Kitaip tariant, tiesiog laukė okupanto, kuris ir padėjo jiems įgyvendinti vidines geismo sovietizuotis paskatas.“.
Na, kad prisitaikėlių buvo, dėl šito kaip ir niekas nesiginčija. Jų buvo aukščiausiose kultūros dirvonus ariančiųjų sluoksniuose, tarp meno gigantų. Anot R. Valatkos, didysis poetas J. Marcinkevičius net ir sugebėdavo uždirbti iki 64 000 rublių per mėnesį. (?!).
Dabar suprantu kai kurių socialdemokratų ir TS-LKD (tų, buvusių aršiais komunistais ar komjaunuoliais) veikėjų nostalgijos sovietų laikams priežastis. Vargšas krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Jau aišku, kad ant jo, dėl nepatriotiško sprendimo neteikti patriotizmo ekspertei Patrioto premijos, bus kariami visi šunis.
Kaltinant, žinoma, nostalgija sovietinei cenzūrai. Visi tai žino, nors 99,99 procentų kritikų N. Putinaitės knygos neskaitė.
Taip ir su tais rinkimais: visi viską žino, bet iš to žinojimo jokios naudos. Opozicija kaltina, pozicija ginasi. Po ketverių metų pozicija tapusi opozicija, o opozicija pozicija, vėl viskas tas pat tokiame pat primityviame lygyje.
Pavyzdžiui, abi pusės kaltina vienas kitą politine korupcija, „švogerizmu“, nors nei vieni, nei kiti su tuo‚ švogerizmu“ nekovoja, nors tu ką. Net teisėjai po 10 metų dainavimo chore „Teisingumas aukščiau visko“, sugebėjo nubausti baisiausią Lietuvos priešą Viktorą Uspaskichą keliais tūstančiais eurų. Už ką? Nepamenu, tiesą sakant. Kaip pasakytų dabar jau psichologas ir rašytojas: „Vaizdelis ne koks“.
Tai štai, tokia šių dviejų Lietuvą ištiksiančių apokalipsių trumpa apžvalga. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Einu pasiklausysiu Timochi dainos „Daug pinigų“. Bent jau pasijuoksiu.
