– Jūsų karjeroje tai ne pirmas krytis iš aukšto posto. Ko iš politikų vyrų išmokote per tą laiką? Juk daugelis mano, kad didžioji politika – vyrų tėvonija, o moterį, net prezidentę, galima pavadinti boba, – taip pradėjome pokalbį su R.Šalaševičiūte.
– Daug metų buvau tik pasyvi vyriškų žaidimų stebėtoja. Dabar juose teko atsidurti pačiai. Nesigilinau, bet labai stebėjausi, kaip vyrai taip gali pjautis.
Esu sakiusi: kodėl stebimės, kad mūsų vaikai kenčia nuo patyčių? Pradėkime nuo aukščiausių politikų – Seimo narių, kurie tyčiojasi vienas iš kito. Jie – tiesiog intrigų didmeistriai.
Bet dar labiau stebino moterys politikės. Gal ir norėčiau būti tokia arši, agresyvi kaip Rasa Juknevičienė, bet Dievas man nedavė tokių sugebėjimų.
Iš moterų irgi išmokau daug. Iš buvusios Seimo vadovės Irenos Degutienės – taktiškumo, ramybės sprendžiant reikalus, iš Irenos Šiaulienės – santūrumo, humoro jausmo.
– Į Socialdemokratų partiją įstojote tik 2010 metais po to, kai praradote Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus postą. Kodėl? Reikėjo partijos palaikymo tolesnėje veikloje, nes vienas lauke yra ne karys? Ir štai pernai gavote postą – sveikatos apsaugos ministro.
– Aš sakau, kad į partiją sugrįžau. Juk buvau Algirdo Brazausko vadovaujamoje Lietuvos demokratinėje darbo partijoje. Bet kai dirbau Seimo kontrolieriaus ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigose, partijai nepriklausiau, nes buvo tokia nuostata – turi būti nešališka.
Į jokius postus pati nesiveržiau. Dirbau su gerais kolektyvais, rezultatai buvo matomi. Į Seimą kaip socialdemokratų atstovė kandidatavau po Garliavos istorijos, kai pusė Lietuvos buvo prieš mane.
Partija iškėlė mano kandidatūrą. Netikėjau, kad būsiu išrinkta, rinkimų vakarą nuėjau miegoti, net nelaukiau rezultatų. Bet buvau išrinkta jau pirmajame ture.
– Ateitis parodė, kad partija jums ne visada buvo parama. Kuri diena jums buvo juodžiausia karjeroje? Gal tada, kai 2010 metais iš Seimo išėjote nuleista galva, – jūsų nepatvirtino antrajai vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kadencijai?
– Beveik atspėjote. Tik ne ta, o ankstesnė – 2009 metų spalio 7-oji, praėjus dviem dienoms po Kauno žudynių. Turėjau išskristi į Ženevą, Jungtinių Tautų konferenciją.
Man atsiuntė „Lietuvos rytą“, kur pirmajame puslapyje I.Degutienė interviu pasakė, jog manęs nebetvirtins antrajai kadencijai, nors iki jos pabaigos dar buvo likęs pusmetis.
Juodžiausia diena buvo todėl, kad dar neturėjau tokios politinės patirties, kai nepranešus, nenurodžius kaltės sprendimai padaromi už akių. Dabar tai matome kone kasdien.
– Taip ir nebuvo įvardyta, už ką anuomet netekote posto?
– Lyg ir nebuvo. Buvau pakviesta pas Seimo pirmininkę pasikalbėti, bet netikėtai kvietimas buvo atšauktas. Teko girdėti, kad jos asmeninė nuomonė buvo kitokia.
– Kas vadeliojo I.Degutienės sprendimą? Prezidentė? Juk Dalia Grybauskaitė irgi buvo pareiškusi vienareikšmišką nuomonę – postą turite palikti.
– Apie tai sužinojau iš spaudos. Anuomet visuomenės daugumos nuomonė sviro į kitą pusę ir aš esą buvau užėmusi neteisingą poziciją, nekovojau, kad Laimutės Stankūnaitės mergaitė liktų Neringai Venckienei. Kad mano pozicija buvo teisinga, dabar įrodė teismų nuosprendžiai.
Seime niekas manęs negynė, kai kurie parlamentarai net šokiravo užsipuldami dėl mano pozicijos.
Įvairiose partijose turėjau draugų, bet kai pakliūvi į tokią nemalonę, ir draugai lieka nuošalyje.
– Vadinasi, po tos istorijos tapote turtingesnė – gavusi daug pamokų iš politikų?
– Tokių „politikos“ pamokų, kai žmogus nuteisiamas už akių ir nepaaiškinus išmetamas iš darbo, neišmokau. Likau atvira visada.
– Todėl ir netekote ministro posto, kad neišmokote tų pamokų – atvirai prisipažinote davusi vokelį medikams. Kur šiandien, po šio skandalo, dėtumėte kablelį sakinyje „prisipažinti nereikia meluoti“?
– Po „prisipažinti“.
– Vėl liptumėte ant to paties grėblio? Pasakysiu, ką kalba žmonės: negi Šalaševičiūtė negalėjo pameluoti – juk vokelius ir kyšius medikams yra davusi absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų.
– Pameluoti negalėjau. Mane mokė tėvai, o aš savo dukras: niekada nemeluokite! Juk jei pameluosi, kitą kartą gali ir pamiršti, ką sakei, pasakysi kitaip, taip teks nuolat išsisukinėti. Net anūkai man nemeluoja.
Kad esu davusi vokelį, pasakiau ne pirmą, o ketvirtą kartą – kiek anksčiau klausė, pasakydavau tą patį. Bet niekam nebuvo įdomu.
Pirmą kartą pasakiau gal po dviejų savaičių davusi priesaiką. Tada nepamąsčiau, ką kalbu. Tik vėliau pagalvojau: o kaip man toliau elgtis? Meluoti negalėsiu.
Juk aš dovanų davimo neskatinau. Atvirkščiai, kalbėjau, kad tai reikia išgyvendinti. Šis skandalas visuomenei turi ir teigiamą poveikį – tikrai mažiau duos ir mažiau ims.
– Ar daug pinigų buvo tame vokelyje?
– 100 litų. Ir paduoti man buvo labai sunku. Nežinojau, kaip – įdėti į kišenę ar stalčių? Palikau ant stalo, padėkojau ir išėjau.
– Vienu metu net buvo leidžiama medikams įteikti dovanų už tam tikrą sumą.
– Taip, būtent už 100 litų, tai galiojo iki 2006-ųjų. Be to, nuo to mano kyšio davimo prieš penkerius metus jau suėjo senatis.
Bet esu teisininkė ir suprantu, kad tai buvo nusikalstama veika. Todėl iškart pasakiau, kad atsistatydinsiu. Tą pačią dieną paskambinau į STT, ar galėtų mane priimti ir apklausti.
Viską nuoširdžiai papasakojau.
– Prezidentė pirmoji pareiškė nuostatą, kad privalote trauktis, – kaip ir anuomet, kai netekote vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus posto. Nenuostabu, moterys politikės nemėgsta vienos kitų. Bet jūsų partijos bičiuliai irgi negynė. Premjeras Algirdas Butkevičius tuoj paantrino prezidentei dar atostogaudamas Karibuose – reikia atsistatydinti. Ar nebuvo skaudu?
– Niekas manęs nenuskriaudė. Atsistatydinimo prašymą parašiau pati. Nors tą sprendimą priėmiau ne aš.
Tą juodąjį penktadienį, sausio 29 dieną, buvau komandiruotėje Šakiuose. Man paskambino, liepė tuoj pat sugrįžti ir rašyti atsistatydinimo prašymą, nes tokia esanti partijos valdybos politinė valia.
Negrįžau, nes Šakiuose turėjau daug darbo reikalų. Tačiau viešai pasakiau: pirmadienį įteiksiu tą prašymą.
– Ar jūs nepaskubėjote? Juk premjeras atostogavo ir nebuvo kam prašymo įteikti. O per tą laiką gal būtumėte atvėsusi?
– Būtent. Parašiau po emocijų pliūpsnio. Ypač mane įžeidė, kai iš karto vienas interneto portalas trenkė: korupcijos viršūnė, ministrė reikalauja kyšių iš gydymo įstaigų už joms paskirtas lėšas. Nebegalėjau to šmeižto ištverti.
Bet paaiškėjo, kad premjerą pavaduojantys asmenys mano prašymo priimti neturi teisės. Todėl dirbau toliau. Bet persigalvoti negalėjau, nesu pratusi atšaukti savo sprendimų.
– Ką jums pasakė A.Butkevičius, kai vasario 9-ąją nunešėte pareiškimą? Nebandė atkalbėti?
– Pokalbis buvo žmogiškas. Premjeras jokių pastabų dėl mano darbo nepasakė, bet, suprantama, pabarė dėl to įvykio. Savo sprendimo nepasakė.
Kadangi prašyme buvau parašiusi, jog atsistatydinu vykdydama Socialdemokratų partijos politinę valią, tą sprendimą ir priėmė valdyba.
– Vis dėlto ne vieną žmogų yra apnikusios abejonės: ar teisinga ministrę iš pareigų atleisti ne dėl blogo darbo, o dėl kažkada duotų 100 litų, jai pačiai prisipažinus? Ar nepasigailite, kad išsiplepėjote?
– Nemeluosiu ir dabar. Pastarosiomis dienomis, kalbantis su medicinos įstaigų, organizacijų vadovais, sukirbėjo mintis: ir kam man reikėjo ketvirtą kartą apie tą vokelį kalbėti? Juk tiek daug pradėta darbų, kuriuos reikia atlikti iki galo.
Pagaliau juk ne aš pati dėl savęs daviau tuos pinigus gydytojui, tai buvo seno žmogaus noras, jį tik įvykdžiau.
– O dėl savęs nesate davusi? Meluokite, meluokite nors šį kartą, nes pati įsitikinote, kad politikams sveikiau meluoti.
– Ne, nemeluosiu– nesu davusi. Bet saldainių dėžę ar konjako butelį esu nupirkusi, kad dukros nuneštų savo gydytojams kaip padėką.
– Paskutinę savo darbo dieną ministerijoje atrodote labai rami, nerodanti nuoskaudų. Ar daug kaukių turi R.Šalaševičiūtė?
– Neturiu aš tų kaukių. Ką galvoju, tą sakau. Bet mano patirtis jau sufleruoja: jei liksiu politikoje, būsiu vėl išrinkta į Seimą, gal iš tiesų reikia pasiieškoti tų kaukių?
Nestebėjau kitų ministrų darbo, nebuvo kada pasimokyti.
Bet kartais pamanau, kad tos kaukės praverčia.
– Gal palikdama šį postą išsinešate ir neįgyvendintą norą trenkti kam nors antausį?
– Nesu kerštinga. Kažkas iš aukštybių sudėlioja taip, kad man linkėję bloga baigia dar blogiau. Kalta dabar aš pati, kaltos situacijos, kurių nesugebėjau suvaldyti ir pasakyti „ne“.
– Tačiau kažkam ši istorija buvo reikalinga? Nenorite paspėlioti – kam?
– Ateis laikas, kaip ir Garliavos istorijoje, daug kas paaiškės, ir mes išgirsime.
– Po šio kritimo jūs neužtrenkiate durų politikai – liekate Seime, dalyvausite rinkimuose. Negi nepavargote nuo tų skandalų, aiškinimosi? Gal jums patinka turėti įtakos, įvairių privilegijų, kurias teikia ir Seimo nario mandatas? Pagaliau nuolat susiduriate ir su dviem P – pataikavimu ir pavydu. Gal ir tai malonu?
– Pataikavimo, dirbant ministre, būta akivaizdaus, saldaus ir man nepriimtino. Dėl pavydo – galiu daryti tik prielaidas, bet būta. Abu dalykai nemalonūs.
Neužtrenkiu durų, nes mano toks būdas, esu veiklos žmogus.
Bet ne dėl privilegijų. Kaip ministrė turėjau gal tik didesnį kabinetą ir vairuotoją.
Nemanau, kad buvau įtakinga, sprendimus ministerijoje priimdavome kolegialiai. Jokios privilegijos negali atstoti to laiko, kurį tekdavo nuvogti nuo vyro, anūkų.
– Kaip jūsų šeima išgyveno šį skandalą?
– Mamos nebeturiu, tėtis ištvėrė labai sunkiai. Vyras serga onkologine liga, jam taip pat nebuvo lengva. Kaip ir man.
Bet visos trys dukros laikosi puikiai, anūkai mane myli. Jeigu kas paklaustų, pasakyčiau – aš, Šalaševičiūtė, esu laiminga moteris. Ir ašarų dėl prarasto posto nelieju.
Turėjo teisintis dėl įdarbintos pusseserės
* Šią savaitę kilo dar vienas šurmulys dėl R.Šalaševičiūtės. Paaiškėjo, kad ji ministerijoje neseniai įdarbino savo pusseserę L.Staskevičiūtę. Pastaroji Sveikatos ekonomikos departamente specialisto darbą gavo vasario 9-ąją, tą pačią dieną, kai ministrė premjerui nunešė atsistatydinimo pareiškimą.
* Mokesčių inspekcijoje specialiste dirbusi L.Staskevičiūtė pareigas ministerijoje gavo be konkurso – tarnybinio kaitumo būdu.
* Buvusi ministrė „Lietuvo ryto“ televizijai patvirtino pasirašiusi giminaitės įdarbinimo dokumentus, bet jai nepadėjusi, niekam nenurodžiusi, kad ją reikia priimti.
* „Koks gali būti protegavimas? Kiekvienas žmogus turi teisę darbintis ten, kur jis gali, nori ir sugeba dirbti. Konkursas į laisvas pareigas nebuvo skelbiamas todėl, kad pretendentė atitiko visus reikalavimus“, – paaiškino R.Šalaševičiūtė. Ji pabrėžė, kad L.Staskevičiūtė buvo priimta į tokias specialisto pareigas, kokias ėjo prieš tai, už tokį pat atlyginimą, kokį gaudavo anksčiau.
