Praėjusį kartą buvęs VSD vadovas šokiravo visuomenę pareiškęs, kad reikėtų atsisakyti tautinių mažumų mokyklų, kurios neva tampa „švietimo getais“. Kilus baisiam skandalui dėl žinomo žmogaus išsakyto prieštaringoteiginio, šių eilučių autorius tąkart taip pat bandė įkišti savo trigrašį , tarsi ir laiduodamas už šį personažą, bandydamas įtikinti, kad G.Grinos žodžių nereikėtų suprasti pernelyg tiesmukiškai. Kaip teigia pats nuvilnijusios diskusijos ir nuomonių sumaišties kaltininkas, išsakytas teiginys yra tik idėja „pamąstymui“.
Iš tiesų, G.Grina nekvietė ir nekviečia imtis aktyvių veiksmų pertvarkant šalies švietimo sistemą šia kryptimi, o tik atkreipia dėmesį, kad tautinių mažumų mokyklų skaičius arba, kitaip tariant, tokių mokyklų procentinė dalis šalies bendrojo lavinimo mokyklų suvestinėje nėra joks pažangos rodiklis, – mes gi įpratę skaitmenines išraiškas iškart traktuoti kaip pozityvų rezultatą, siekiant užkopti į pačią viršūnę.
Pridurdamas prie to, kas pasakyta anksčiau, G.Grinos išsakomas minties versijas, apskritai anojo samprotavimo manierą būčiau linkęs vadinti brachilogijos pavyzdžiais, jeigu kartu leisite dar trumpai paaiškinti, kad brahcilogija (gr, brachys – trumpas + gr. logos – mintis, žodis) paprastai yra vadinamas kraštutinai sutrauktas teiginys, tampantis neaiškiu dėl savo pernelyg didelio lakoniškumo.
Taigi vardan didesnio aiškumo tarpusavio supratime, privalome išpakuoti tokius kraštutinai sutrauktus teiginius iki loginės pabaigos, siekiame tarpininkauti vienas kito minties potencialo atsiskleidimui visa apimtimi. Savo ruožtu G.Grina pastarosiomis dienomis taip pat išsakė visą eilę įdomių pastebėjimų dėl prasidėjusio mokytojų streiko, tačiau čia atkreipsime dėmesį tik į tą buvusio VSD vadovo perspėjimą, kad šalies bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų streikai, skirtingai nei, tarkime, kokie nors streikai privataus kapitalo teritorijoje, yra pavojingos priešpriešos su valstybe atvejis. Nesunku pastebėti, kad siekdami išlukštenti iki galo tokią ištarą (implicite paverčiant explicite), greitai rasime išvada, kad streikuojantys mokytojai yra valstybės, toliau būtų galima tęsti – tautos, liaudies priešai.
Tačiau leiskite tą minties versiją, kad streikuojantys mokytojai iškart įgyją kažkokį antivalstybinį statusą, pavadinti jau ne brachilogijos, bet brachicefalijos, t. y. trumpagalvystės pavyzdžiu. Nenorėčiau įžeisti žmogaus, kurio garbingumu neabejoju nė trupučio, savotiškai brandžios minties bendrapiliečio, apie kurį čia visą laiką buvo kalbama labai pagarbiu tonu.
Tačiau problemos esmė šiuo atveju, kaip atrodo, yra ne asmeninės žmogaus savybės, didesnis ar mažesnis garbingumo laipsnis, o tai, kad sąžiningai savo sferoje ilgą laiką triūsantis žmogus (literatūrologijos profesorius, santechnikas, kiemsargis, operatyvininkas ir t.t. ) anksčiau ar vėliau tampa savo profesijos išsigimėliu arba, kitaip tariant, profesija neišvengiamai palieka ne tik matomą antspaudą, bet ir savotišku koloritu nudažo net pasąmonės paslėpsnius.
Kas be ko, toks profesijos specifikos persmelktas charakteris nėra pati didžiausia žmogaus yda, tačiau vis tik norėtųsi tikėti, kad priešakinėse valstybės gynybos pozicijose stovintys žmonės turi bent šiokį tokį supratimą – kas yra valstybė? Užsiminsiu tik apie tai, kad moderniosios valstybės pagrindas yra visuomenės sutartis, kurios įgyvendinime mokytojas, kaip atrodo, yra net labiau svarbi figūra nei politikas, vadybininkas ar valstietis etc.
Kita vertus, tokios sutarties erozijos pavojų užtraukia ne tiek teisėtas mokytojų streikas, nežiūrint visų dramatiškų įvykio aplinkybių, kiek dabar valdžios pradėtas moralinis karas prieš mokytojus, peraugantis į kiauliškas insinuacijas apie neva streikuojančiųjų ryšius su priešišku mūsų šaliai Rusijos režimu. Kiauliškos išraiškos valdžios veidas, pakibęs virš visuomenės, nė iš tolo neturi nieko bendro su valstybės idėjos reprezentacijos užduotimi.
