Dabar padėtis pasikeitė iš esmės, nors ir ne futbolo aikštėse: lietuvių mužikai Lenkijoje pasitinkami vos ne su raudonaisiais kilimais.
Lietuviškai prabilo ne tik pasienio miestuose įsikūrusių Lenkijos prekybos centrų svetainės. Tenykštėse parduotuvėse arba vaistinėse jau darbuojasi ir mūsų tautiečiai, besistengiantys, kad vis gausiau plūstantiems pirkėjų iš Lietuvos būriams nekiltų kliūčių dėl kalbos.
Lazdijų mero A.Margelio ar kitų raginimai baigti prekybinį turizmą ir remti vietos gamintojus bei prekybininkus panašūs į kvietimą vasaros viduryje paslidinėti nuo Ignalinos kalvų. Tai kova su vėjo malūnais, ne kitaip.
Pažvelkime, ką daro verslininkai: smulkesni vežėjai jau seniai rengia pirkimo ekskursijas į Suvalkus, Balstogę ar kitus netoli esančius Lenkijos miestus. Dabar to ėmėsi ir rinkos banginiai.
Antai tarp daugelio mūsų regiono valstybių keleivius vežiojanti bendrovė „Lux Express“ paskelbė nuo pavasario keisianti maršrutus – iš Vilniaus į Varšuvos pusę važinėsiantys autobusai prasuks ir pro Kauną, ir pro Suvalkus.
Akivaizdu, kad vežėjai taip skatina lietuvius keliauti toli gražu ne Lenkijos įžymybių apžiūrėti, o paprasčiausiai apsipirkti.
Kainų skirtumai abiejose valstybėse badyte bado akis. Ir ne tik maisto produktų, bet ir daugelio buities prekių.
Kainos neretai skiriasi ne keliomis dešimtimis, o šimtais procentų. Vaistų – taip pat, todėl net mūsų gydytojai, išrašydami visoje ES galiojančius receptus, patys pataria ieškoti reikiamų medikamentų Lenkijoje.
Į vieną pusę svarstyklės pasvirusios dėl daugelio priežasčių.
Lenkų rinka didesnė, gamintojai stambesni, todėl jiems paprasčiau pagaminti ir tiekti pigesnius produktus. Bet ne tai svarbiausia – daug įtakos turi Lenkijos zloto kursas.
Nuo tada, kai kaimyninėje šalyje į valdžią atėjo su bankais ir stambiuoju užsienio verslu nusiteikę kovoti dešinieji, vietos valiuta pastebimai neteko vertės.
Pernai balandį už eurą buvo galima gauti mažiau nei 4 zlotus, o dabar – apie 4,4.
Vis dėlto bene daugiausia lenkai laimi dėl mokesčių sistemos skirtumų.
Lietuvoje už daugumą gaminių valstybei tenka atseikėti 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM), o Lenkijoje didžiumai maisto produktų jis tesiekia 5 procentus.
Ko tuomet stebėtis, kad lenkiška mėsa užtvindė lentynas ir Lietuvoje, ypač turgavietėse. Neapsieita ir be skandalų – neseniai atskleistas ištisas platinimo tinklas, kuris keletą metų gabeno lenkišką paukštieną, čia pavirsdavusią „ekologiška lietuviška“, ir nuslėpė milijonus eurų mokesčių.
Negana to, kartais ta mėsa būdavo net pašvinkusi, bet apsukruoliai ją perdirbdavo nelegaliuose cechuose ir platindavo nieko nenutuokiantiems pirkėjams. Tai – neabejotinas kriminalas, bet vargu ar toks „verslas“ galėjo būti plačiai įsuktas, jeigu ne milžiniški mėsos kainų skirtumai.
Kalbų ir iš anksto pasmerktų bandymų bent kai kuriems gaminiams sumažinti PVM būna kone kasmet. Dabar tokių pasvarstymų girdėti vis aukštesniu lygiu.
Premjeras A.Butkevičius atsargiai prabilo, jog apie tai galima tik diskutuoti. Tačiau Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas J.Milius pasakė aiškiau – vien policinių priemonių grumiantis su įvežama nelegalia produkcija nepakanka, galima svarstyti ir apie mokesčių lengvatą.
Žinoma, PVM yra pagrindinis valstybės biudžeto pajamų šaltinis. Vien sausį iš iždą pasiekusių 545,3 mln. eurų šiam mokesčiui teko 396,6 milijono. Netgi kone procentu daugiau, nei prognozuota.
Įvedus lengvatas įplaukos į biudžetą neabejotinai sumažėtų.
Kita vertus, tikėtina, kad sumažinus PVM padidėtų paklausa, todėl biudžeto nuostoliai būtų mažesni nei skaičiuojant tiesmukai. Greičiausiai išaugtų tiek prekybininkų, tiek mūsų šalies gamintojų, tiek tiekėjų pajamos, o tai tikrai išeitų į naudą ir biudžetui, bent jau ilgainiui.
Lengvatų siūlytojai paprastai kaltinami populizmu. Reikėtų pripažinti, kad tokio kvapo jų idėjose irgi yra nemenka dalis.
Vis dėlto priešininkų teiginiai, kad naudą iš sumažinto PVM pasidalys gamintojai ir prekybos centrai, o vartotojai nieko nepajus, tikrai nėra paremti kokiais nors rimtesniais tyrimais, o tik spėjimais.
Suprantama, sujaukti mokesčių sistemą staiga būtų neprotinga. Tačiau aukščiausiu lygiu svarstyti apie permainas būtina, nors Seimo rinkimų metais ryžtingų sprendimų tikėtis labai sunku.
Kad ir kaip būtų, kol Vilnius trypčioja ir nežino, ką daryti, Varšuva tik trina rankas, nes lietuviai Lenkijos biudžetui suneša vis daugiau pinigų.
Apsipirkti pas kaimynus traukia ne tik mažiausias pajamas gaunantys gyventojai, bet ir vidurinė klasė, pavyzdžiui, taupančios didesnės šeimos.
Ženklų, kad zlotas staiga imtų brangti ar lenkai pakeltų mokesčius, nematyti.
Todėl mūsų valdžios laukia sudėtingas galvosūkis, kaip atpratinti žmones nuo prekinio turizmo. Vaizduoti galvą į smėlį įgrūdusį strutį jau nebėra kada.
