Po 2008-2009 m. ekonominės krizės Lietuvoje pirmiesiems atlyginimai buvo atstatyti politikams ir teisėjams. Teismas nusprendė, kad per krizę ši grupė asmenų buvo labiausiai nuskriausta ir aukščiausiai valdžiai nekeista, kad valstybėje, kuri vadinasi teisine, patys teisėjai, nepažeisdami etikos normų, gali spręsti savo algos klausimus.
Po to žingsnis po žingsnio Seimas ir Vyriausybė atstatė atlyginimų dydį ir kitose valdžios sferose. Vieniems pilnutinai, kitiems tik dalinai. Bet vėlgi niekam nerūpi pažvelgti iš esmės į atlyginimų struktūrą Lietuvoje, paaiškinti mokytojams, kultūros sferos žmonėms, t.y. muziejų, bibliotekų darbuotojams, kodėl jų algos yra tokios mažos. Sotus alkano neužjaus sako liaudies patarlė ir Lietuvoje tai yra tikra tiesa.
Mažai mūsų valstybėje taip pat kalbama, kodėl būtent žmonių, dirbančių kultūros ir švietimo sferoje, atlyginimai yra tokie žemi. Ar ne todėl, kad gaunantis tokį skurdų atlyginimą inteligentas privalės jaustis mažas ir priklausomas nuo visagalės valdžios? Turės ieškoti kelių jai pataikauti, prašyti, o gavęs trupinėlį, jaustis valdžiai dėkingas. Jeigu to nedarys, gyvens skurde. Vadinasi, pats turi suprasti: privalo būti paklusnus.
Tai, kad kiekvienas pilietis gyvenantis savo valstybėje turi būti paklusnus įstatymams yra visiškai suprantama. Tačiau šiuo atveju ugdomas lojalumas ne savo valstybei, o labai konkretiems asmenims ar valstybės institucijoms, kurios turi galimybę skirti papildomus pinigus inteligentams už jų papildomą veiklą, bet gali jų ir neduoti.
Tokiam inteligentui yra siunčiama žinia: jeigu būsi paklusnus, gali gauti papildomos finansinės paramos iš Mokslo tarybos, Kultūros tarybos ir atskirų ministerijų fondų. O, jeigu būsi kritiškas kokiam nors aukštam valdžios žmogui, institucijai ar asmenims, kurie tuos pinigus skirsto, tai gali ir visai nieko negauti. Tie, kas skirsto tas lėšas juk Lietuvoje neprivalo paaiškinti, kodėl viena ar kita paraiška projektui buvo atmesta.
Tačiau šių fondų egzistavimas yra viena iš papildomų priežasčių, kodėl dėstytojai yra labiau pasyvūs už mokytojus savo reikalavimais ir protestais dėl atlyginimo už darbą. Nemažai jų gauna papildomas, kartais gana ženklias sumas už darbą projektuose.
Be to, daug dėstytojų dirba įvairiose valdžios įstaigose arba net gauna papildomas pajamas iš vienos ar kitos savo profesinės veiklos užsienyje. Stebina tik teisinė norma Lietuvoje, kad Seimo narys negali laisvu laiku nuo savo tiesioginio darbo dėstyti. Tokią teisę turi visų kitų, išskyrus parlamentą, valdžios grandžių atstovai. Juk ne vienas iš jų, matyt, sutiktų dirbti dėstytoju ir dėstytojo algos neimti, jei negalima.
Dėstytojais dirba teisėjai, Prezidentūros, Vyriausybės, ministerijų, kitų įvairių valdiškų įstaigų įvairaus rango pareigūnai, įskaitant, aišku, ir Seimo darbuotojus.
Šiems asmenims darbas universitetuose ir aukštosiose mokyklose yra tarsi mažas priedas prie geros valdiškos algos. Svarbiausias stimulas jiems dėstyti: tai išlaikyti profesinius įgūdžius mokslo srityje, pakeisti aplinką iš valdiškos į daug gyvesnę, bendraujant su studentais, kurie dar nėra tapę biurokratinės mašinos sraigteliais, drįsta reikšti nuomonę, gali būti nepriklausomais procesų valstybėje vertintojais, o ne kalbėti, kaip reikia. Šiems jauniems žmonėms dar svetima keliaklupsčiavimo ir pataikavimo dvasia, kuri išugdoma vėliau, pamačius, kaip neretai daroma karjera.
Visiems šios kategorijos asmenims darbas aukštosiose mokyklose Lietuvoje yra lyg hobis, laisvalaikio užsiėmimas savo malonumui. Jie ir nesupranta tų savo kolegų dėstytojų, kurie, kaip ir mokytojai, už darbą pilnu etatu gauna vos 400 eurų ir neturi papildomų pajamų iš kitos darbinės veiklos, o jų projektų paraiškos yra atmetamos. Ne dėl to, kad paraiška surašyta bloga ar idėja netinkama. Netinkamas pats žmogus.
Profesorių algos yra didesnės, bet irgi gana varganos, nors tai yra savo srities žinovai.
Dalies šių dėstytojų galimybę užsidirbti papildomai riboja ir dalyvavimas visuomenės gyvenime, už ką, aišku, pajamų jie negauna, o dažnai turi skirti savo lėšas ir laiką. Tai žmonės mylintys savo valstybę, bet atrodo keisti ir nepraktiški aukštai stovintiems.
Juk jie dažnai neturi gero buto. Juo labiau vilos užmiestyje. Jie važiuoja nenaujais automobiliais ir gyvena nuo algos iki algos nuolat taupydami, brisdami ir į skolas.
Jų orumą kaskart gniuždo ne tik aukščiau stovintys, bet ir šeimos nariai, artimieji, priekaištaujantys dėl mažo indėlio į šeimos biudžetą ir rodantys pirštais į tuos, kurie moka gyventi. Jie nuolat patiria rūsčias pamokas vien už tai, kad nenori pataikauti.
Dėstytojų, bendrai, Lietuvoje yra daug mažiau, nei mokytojų, tačiau dar atmetus tuos kolegas, kurie dirba valdiškose įstaigose, ir gyvenančių tik iš mažos dėstytojo algos, lieka Lietuvoje ne tiek ir daug. Todėl ir viešojoje erdvėje mažai yra kalbama apie tokių dėstytojų pragyvenimo sąlygas, o politikams jie yra tik labai maža rinkėjų grupė. Daug mažiau reikšminga, nei mokytojai. Dėstytojai ir susiorganizuoti protestui negali, nes kolegos, dirbantys valdiškose institucijose, jų nerems, o gal ir pasmerks.
Šie žmonės myli savo valstybę, bet jie pirmi greičiausiai iš visų inteligentijos sferos darbuotojų bus priversti emigruoti į Vakarus. Jeigu to dar ir nepadarė. Juk kiekvienas idealizmas turi savo ribas, kai Lietuvoje yra priversti vos galą sudurti su galu, o išvykę Vakarų link, jeigu yra geri savo darbo profesionalai, gautų dešimt kartų didesnę algą.
Kyla tik klausimas, o šitokia atlyginimų politika mokytojų ir dėstytojų atžvilgiu, ar nėra ir sąmoningas šių žmonių išstūmimas. Kad patogiau būtų gyventi tiems, kas čia valdo ir lėšas skirsto. Be kritikos. Vien tik girdint liaupses savo atžvilgiu. Bet ką tada darys valdžioje esantys, išstūmę šiuos žmones iš Lietuvos? Ir kokia bus ta Lietuva?
