Vilniaus valdžia jokiu būdu nesutinka atiduoti jų Grūto parkui ir kitoms privačioms įstaigoms, kurios norėtų ir galėtų išsaugoti skulptūras kaip istorinio atminimo detalę. Ilgus metus karštų ginčų kėlusius stalininės epochos simbolius, dalies vilniečių pramintus balvonais, valdžia atiduotų tik valstybiniams muziejams. Bet šie, išgirdę apie tokias sostinės valdžios mintis, vaizdžiai tariant, tik sukiojo pirštus palei smilkinį.
Seimo narys, paminklosaugos specialistas Naglis Puteikis sakė, kad diskusijos dabar tapo neprasmingos – nukelti skulptūras nuo Žaliojo tilto jau savaime reiškė jas sunaikinti – niekur kitur, anot istoriko, jos netinkamos.
Paveldo sargai pakeitė nuomonę
Iš tikrųjų ant Žaliojo tilto nuo 1952 stovėjusios skulptūros, nuimtos praėjusių metų liepą dėl avarinės būklės, tebeguli apkaltos rėmais komunalinės įmonės „Grinda“ aikštelėje.
Bet gulės jau nelabai ilgai. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba (NKPVT) antradienį tarė žodį, kokio laukė ir tikėjosi dabartinė Vilniaus valdžia. Nors šių metų sausį naujoji Valstybinės kultūros paveldo komisijos vadovė Evalina Karalevičienė dar abejojo, ar neteks skulptūrų vėl užkelti ant tilto.
Vis dėlto antradienį taryba balsų dauguma nusprendė, kad šios skulptūros neturi jokios išliekamosios vertės, nėra meno kūriniai ir valstybinės apsaugos statuso, tad išbraukiamos iš kultūros vertybių registro.
Priminsime, kad ši institucija, tik kitos sudėties, beveik lygiai prieš metus balsavo už tai, kad skulptūros liktų ant Žaliojo tilto. Prieš vadinamųjų balvonų išsaugojimą tada balsavo tik tuometis tarybos pirmininkas Romas Pakalnis.
Grūto parkas priglaustų
Dar praėjusių metų liepą, kai aprūdijusios geležinės stovylos buvo nukeltos nuo tilto dėl avarinės būklės, jas priglausti buvo pasišovęs Grūto parko savininkas Viliumas Malinauskas.
„Mes jas restauruotume, pastatytume ir tiltą, jei reikėtų“, – portalui lrytas.lt sakė sovietinį paveldą eksponuojančio parko direktorius.
Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorė Diana Varnaitė taip pat viešai sakė, kad perkelti skulptūras į Grūto parką būtų vienas iš sprendimo būdų. Ji pareiškė, kad figūrų, jei jos bus išbrauktos iš saugotinų vertybių sąrašo, nederėtų sunaikinti, o reikėtų išstatyti muziejaus erdvėje.
Verslininkams neatiduos
Tačiau dabartinės Vilniaus valdžia griežtai nesutinka atiduoti vadinamųjų balvonų privatiems asmenims, verslo įmonėms.
„Sulaukėme ir Grūto parko vadovų, ir kelių kitų privačių asmenų prašymų parduoti skulptūras, bet tikrai to nedarysime“, – tvirtino Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas.
Jis teigė, kad sostinės savivaldybė pasirengusi perduoti sovietines stovylas valstybiniams muziejams, bet tik su išlyga, kad jos bus parodytos ne kaip meno kūriniai, o kaip skaudžių išgyvenimų, okupacijos iliustracija.
„Mes galėtume perduoti skulptūras, tarkime, Lietuvos nacionaliniam muziejui arba Lietuvos dailės muziejui, tačiau turėtų būti parengta speciali ekspozicija, pabrėžta, kad tai buvo okupacijos ideologinė prievarta. Kad menininkams tam tikra prasme buvo išsukiotos rankos, įsakius lipdyti tokias skulptūras“, – kalbėjo V.Benkunskas.
Jei muziejai dėl vietos stokos ar kitų priežasčių atsisakytų priglausti stalininės epochos kūrinius, juos prarys lydymo krosnys.
„Tie daiktai dabar yra teisėta miesto nuosavybė. Iš esmės savivaldybė gali su jais daryti ką nori. Tai nėra meno vertybė, taip pripažino paveldosaugininkai. Neatmestina galimybė, kad skulptūras atiduosime į metalo laužą – viena aišku, kad ant Žaliojo tilto ir kitose viešosiose erdvėse jos neatsistos, privatininkams taip pat neatiduosime“, – tvirtino V.Benkunskas.
Nustebino muziejininkus
Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys pasiūlymus išstatyti nuo Žaliojo tilto nuimtas sovietmečio figūras specialiai paruoštoje muziejaus erdvėje įvertino skeptiškai.
„Tai nesąmonė! Juk kalbame ne apie vieną kūrinį, o apie keturias gremėzdiškas skulptūrų grupes. Kur mes jas eksponuotume? Šios skulptūros sukurtos būtent lauko erdvėms, ant tilto kaip urbanistinės detalės, muziejuje jos niekaip nesižiūrėtų. Nugriauti visada lengva, sovietai griovė, dabar mūsų valdžia griauna. Taip naikinama istorija, deja, ir šiais laikais“, – apgailestavo direktorius.
Mintis, kad sovietiniais laikais menininkams buvo išsukinėjamos rankos, kad jie lipdytų ideologinės propagandos kūrinius, jis taip pat vertino skeptiškai.
„Niekas jiems rankų neišsukinėjo, – teigė R.Budrys. – Menininkai atliko to meto valdžios užsakymą ir gavo honorarą. Kaip ir dabartiniais laikais – gavo užsakymą pastatyti vamzdį, supilti žemės krūvą prie Neries Vilniuje – padarė, gavo honorarą ir baigta.“
Istorija paaukota politikai?
Seimo narys, buvęs Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius Naglis Puteikis sovietinių skulptūrų išbraukimą iš paveldo registro ir nukėlimą nuo Žaliojo tilto pavadino Vilniaus elito „psichoze, siekiant įsiteikti valdžiai, konkrečiai prezidentei Daliai Grybauskaitei“.
„Paskata griauti skulptūras buvo emocinė reakcija į Rusijos agresiją Ukrainoje, bet tai neprotinga – ką darysime, kai padėtis Ukrainoje anksčiau ar vėliau susitvarkys?
Žaliojo tilto skulptūros yra mūsų istorijos žymė, o ne Rusijos imperializmo propaganda. Ten vaizduojamos to meto socialinės grupės. Žaliojo tilto statulos buvo tarsi vaizdinė istorijos pamokų medžiaga, liudijanti ateities kartoms apie 50 metų trukusį sovietinės okupacijos laikotarpį“, – įsitikinęs buvęs konservatorius.
Jo teigimu, diskusijos, kur dėti skulptūras – parduoti Rusijai, verslininkams, užkonservuoti muziejuje – jau neturi prasmės.
Anot Seimo nario, skaudžius okupacijos metus skulptūros būtų tinkamai liudijusios tik stovėdamos ant tilto.
Bet naivu būtų tikėtis, kad jeigu sovietiniai balvonai ištirps metalo lydymo krosnyje, iš visuomenės atminties išsitrins ir sovietinio mąstymo šablonai. Anot N.Puteikio, vienas tokių – naikinti esamos akimirkos konjunktūrai neparankią istoriją.
