Tai žlugdo pasitikėjimą valstybe, teisingumu ir pačiomis teisėsaugos institucijomis. Po šios istorijos visuomenei susidaro toks įspūdis, jog pagrindinis teisėsaugos tikslas – ne galimų nusikalstamų veikų atskleidimas, o galbūt teisėsaugos dalyvavimas politikoje.
„Vijūnėlės dvaro“ istoriją tyrusios tarnybos darbas kelia labai daug klausimų. Suprantu, kad teisėsaugos institucijos yra skirtos tam, kad tirtų galimas nusikalstamas veikas, tačiau į šį tyrimą žiūrint profesionaliai, kaip teisininkui, iškyla labai daug klausimų, dėl to, kaip tie veiksmai buvo atliekami. Pirmiausia, aktyviausi teisėsaugos veiksmai prieš Vyriausybę ir jos atstovus buvo daryti tada, kai Vyriausybės vadovo nebuvo Lietuvoje.
Ir akivaizdu, kad normalių paaiškinimų Premjeras visuomenei duoti negalėjo. Todėl mes visi buvome tik dar labiau pasimetę. Dar niekad taip lig šiol nebuvo, kad informacija apie ikiteisminio tyrimo veiksmus pirmiausiai pasirodytų žiniasklaidoje, o tik po to iš jos sužinotų baudžiamojo proceso dalyviai. Jie iš žiniasklaidos sužino ir savo statusą vienoje ar kitoje byloje.
Specialiojo liudytojo instituto taikymas iš tiesų iškėlė taip pat labai daug klausimų. O kas gi tai yra specialusis liudytojas? Tai yra asmuo, kurio atžvilgiu yra duomenų, tačiau jų nepakanka įtarimams pareikšti arba, kitaip sakant, beveik įtariamasis. Ir tikrai keistai atrodo šioje istorijoje, jog po specialiųjų liudytojų apklausų daroma išvada – tik galimi etikos pažeidimai. O visas galimas nusikaltimo padarymo burbulas bliūkšta.
Kyla klausimų ir prokurorams – ar tikrai nėra per dažnai piktnaudžiaujama tuo institutu, tuo sukeliant labai daug neaiškumų visuomei ir mums, įstatymų leidėjams, ar tikrai įstatymiškai esame viską surašę korektiškai, ar nereikia kažko taisyti. Ir dar vienas momentas, paaiškėjęs šioje istorijoje – tai atskirų tyrimo detalių išklotinių pateikimas į viešumą.
Šiandienai aš, kaip vienas iš parlamentinės kontrolės dalyvių, matau teisėsaugos institucijose taikomus skirtingus standartus, priklausomai nuo bylos, nes vienur tokie duomenys duodami, viešinami, kitur ne. Aš nesu tikras ar visur buvo prokurorų sprendimai ir ar nereikia pradėti ikiteisminių tyrimų, nes tam tikri fragmentai, susiję su tyrimo medžiaga, su ikiteisminio tyrimo duomenimis jau buvo pasirodę viešumoje, o už tokius pasirodymus yra taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Ir svarbiausias momentas – dėl išklotinių pasirodymo ir svarstymo viešojoje erdvėje – tai vis dėlto yra pažeidžiamos žmogaus teisės. Šioje byloje mes matome, kad buvo taikyti tokie veiksmai, kurie yra labiausiai ribojantys žmogaus teises. Jie skirti ikiteisminiam tyrimui, nusikalstamų veikų atskleidimui ir jokiu būdu ne viešinimui.
Ir tokie paviešinimai, mano manymu, yra Konstitucinių teisių pažeidimas. Lietuvos valstybė jau yra turėjusi bylų ir Strasbūro teisme, kur teismas yra aiškiai pasakęs, kad valstybė turi užtikrinti tokiomis priemonėmis gautų veiksmų rezultatus paslaptyje. Norisi tik pasidžiaugti, jog teisėsaugos institucija, kaip ten bebūtų, kiek klaidų bebūtų padariusi, bet jai užteko drąsos padėti tašką šioje istorijoje.
Apibendrindamas „Vijūnėlės dvaro“ tyrimo baigtį, galiu užduoti tik retorinį klausimą – kur yra rezultatai? Ir vis dėlto, aš tikiu teisėsaugos institucijomis. Tačiau jų klaidos viename ar kitame tyrime nubraukia tą sunkų darbą, kurį jie kasdien dirba. Ir meta tam tikras abejones tiems ypatingiems įrankiams, įgaliojimams, kuriuos jos turi gavusios pagal įstatymus.
Šiandien, su šia istorija susijusia, mes kalbame iš esmės apie vieną instituciją – specialiųjų tyrimų tarnybą ir kontroliuojančią bendrą instituciją – generalinę prokuratūrą. STT yra specialus subjektas, turintis ypatingus įgaliojimus. O įstatymai, tokie kaip kriminalinės žvalgybos įstatymas, kas buvo taikyta šioje istorijoje, baudžiamasis procesas – yra bendri.
Ir dabar įstatyminės iniciatyvos dėl vieno ar kito tyrimo, klaidų jame, gali apriboti galimybes kovojant su kitais reiškiniais, ne tik su korupcija, bet ir su tokiais, kaip terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, narkotikai, kontrabanda.
Todėl turime būti labai atsargūs ir atsakingi visi – tiek teisėsaugos institucijos, dirbdamos kasdieninį darbą, tirdamos bylas, stengdamos išvengti klaidų, tiek mes – įstatymų leidėjai, visi turime atsakyti už rezultatus.
Darius Petrošius yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas
