Teisėsauga nemėgsta ikiteisminio tyrimo komentarų, bet iš tiesų ji pati dažniausiai garsia pradžia ir rūsčiais pranešimais tam atidaro vartus. Vien slapta filmuotas gaudynių siužetas, atsidūręs žiniasklaidoje, ko vertas.
Tiesa, užkietėjusių banditų sulaikymas dažnoje šalyje neretai yra filmuojamas. Bet asmenų, kurie patys veržiasi būti apklausiami, sekimas tarsi „špionų aistrose“ atrodo kvailai.
Pakalbėkite su bet kuriuo Lietuvos piliečiu šia tema. Reakcija bus vienoda: pašnekovas pakreips galvą, prisimerks ir gudriai paklaus: o gal kam nors tokie spektakliai naudingi?
Ir kas uždraus piliečiui parėjus namo ir parėmus galvą ranka tyliai samprotauti kad ir taip: aha, R.Paksas daužosi lyg žuvis į ledą dėl teisės būti renkamas, gali ir prasidaužti, reikia ką nors daryti.
Atkūrę nepriklausomybę iškovojome vieną gerą dalyką – ne vien kurti sąmokslo teorijas įkišus galvą į orkaitę, kaip sovietiniais laikais, bet ir jomis pasidalyti su bendradarbiais ar pažįstamais.
Tačiau kad ir kaip vartytum pilkąją masę ir liežuvį, keistokai atrodo mistinė ir gerokai pasenusi kyšio istorija.
Nieko gera negalėjau ir negaliu pasakyti apie R.Paksą, bet vis tiek sunku patikėti, kad Lietuvoje per rentgeną stebimas politikas veltųsi į visiškai kvailą ir niekaip nenaudingą aferą. O gal šiais laikais galima viskas?
Tiek to. Pagyvensim – pamatysim. Ne be pagrindo kyla kitas klausimas: kada pamatysim? Mano pašnekovas, kurio ir kankinamas neišduosiu, sako, kad ši istorija baigsis po kelių savaičių.
Mano manymu, ji truks ilgai – lyg katinas su pririštomis prie uodegos skardinėmis tarškės iki šio Seimo kadencijos pabaigos. O ar bus teismas, vienas kito net nebeklausėme.
Yra viena tema, kuri kartais paminima, bet niekada neplėtojama. Tai įrodymų vertė. Esame jau įpratę, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, jeigu paliečiami žinomi asmenys, politikai, iš anksto juos nuteisiant dalyvauja kartais vos ne visa visuomenė, bet teismo žodis dažnai būna visiškai priešingas nei lūkesčiai.
Žmonės linkę smerkti teisėjus, prokurorus, bet retai klausiama, kokią jie medžiagą savo rankose turėjo. Stebėdamas, kas vyksta viešojoje erdvėje maždaug septynerius metus, norom nenorom esu priverstas manyti, jog srityje, susijusioje su ekonominių nusikaltimų atskleidimu ir apskritai kova su korupcija, pamažu aštrėja įrodymų rinkimo krizė.
Ekonominių machinacijų pasaulyje operatyvinis darbas yra labai sudėtingas, jam reikia nuolatinio, ilgo triūso, subtilaus painių, netgi prieštaringų įstatymų išmanymo, lobizmo koridoriuose, pagaliau kruopščios analizės. Tai užima laiko, o rezultatų, pateisinančių tarnybos egzistavimą, reikia greičiau, nei spėji profesionaliai paruošti.
Todėl ir kyla įspūdis, kad į prokuratūrą kišama menkai apdorota žaliava, kuri tikrinama pradeda menkėti ar net visiškai išnyksta. Taigi nebelieka nieko kita, kaip nusivylusiam burbului iš apmaudo sprogti. Vienintelė paguoda – bent jau skambiai pradėti procesą.
Kovo 11-osios Akto signataras, žymus teisininkas K.Motieka 1995 m. taip rašė: „Mūsų teisinėje praktikoje apskritai matau daug negerų praeities liekanų. Mėgstama bylas kelti pagal kokį nors faktą. Vėliau kaltinimas suformuluojamas arba net visai nesuformuluojamas, ir žmogus paleidžiamas.
Pabandykite įsivaizduoti save tokio žmogaus vietoje. Drįstu sakyti, kad tai neteisėta, nekalbant apie žmogui suteiktas moralines kančias.“
Ar toli pažengėme per dvidešimt metų? Toli. Į sproginėjančių burbulų minų lauką patekęs žmogus ne tik patiria moralinių kančių, bet ir dažnai yra priverstas gyventi su „vilko bilietu“, net nesvajoti apie valstybės tarnybą, nes pagal prezidentės inicijuotą etikos kodeksą yra neskaidrus.
Tai ir turėtų svarstyti Seimas ir jo komitetai. Prezidentė kasmet skelbia kryžiaus žygį korupcijai, bet kaip tam žygiui yra pasiruošusios specialiosios tarnybos, regis, mažai domina. Juo labiau atsitiktinai į šukas patekusių žmonių likimas. Mišką kertant skiedros lekia.
Ar galima tikėtis permainų po artėjančių rinkimų į Seimą? Visuomenei tebemiegant letargo miegu ir tebelaukiant, kol kiekvienam bus iškelta byla „pagal faktą“, Seime daugiausia liks tie patys, kurie yra dabar.
Konservatoriai džiaugiasi STT šokiu ant socialdemokratų ir valdančiosios koalicijos galvos, nors kai ta pati tarnyba „sprogdino“ juos pačius, nepatenkinti raukėsi. Taip bus ir ateityje.
Naivu laukti bendro sutarimo iš esmės persvarstyti į krizę vis giliau brendančią kovos su korupcija teisinę praktiką. Sutriuškinti partinį priešą svarbiau nei koks nors „galimai“ į pinkles patekęs pilietis ar net kolega.
Vienintelė išeitis yra nepriklausoma žiniasklaida. Ji pati turi daug problemų ir slapto „žmogiško“ džiaugsmo matyti konkurentą, apgultą specialiųjų tarnybų agentų, bet santykinai vis tiek dar yra nedidelė erdvė pasipriešinti ir nepataikaujančiai nuomonei.
