Visi, kas seka Lietuvišką žiniasklaidą, šiandien gali pasireikšti, ko ne kaip ikiteisminio tyrimo dalyviai. Ažiotažas toks, kad net ir rašant kaltinamąją kalbą norinčių įsriegti savo trigrašį turbūt būtų marios. Tik štai klausimas, kuris neduoda ramybės – kur jau tai matyta? Ir kodėl reiktų tikėti, kad visa tai nesibaigs rinkiminių kompromato išspjovimu į spaudą ir televizijas?
Džiaugsmas ir net piktdžiuga dėl to, kad ikiteisminiai tyrimai ir sulaikymai vykdomi beveik „tiesiogiai transliuojant“, o po viešąją erdvę voliojamos advokatų pokalbių su klientais išklotinės verčia tik gūžtelėti pečiais. Lieka iki galo neaišku, kuo būtent džiaugiamasi – mėginimu vykdyti teisingumą ar pačiu reginiu ir „visokių ten prezumpcijų“ nepaisymu?
Rašydamas puikiai suprantu, kad tokia abejonė negali būti populiari visuomenėje, kur bet koks žmogaus išteisinimas laikomas valstybės silpnumo požymiu, gėda ir įrodymu, jog „visi jie vagys“. Ir visgi, bendrųjų taisyklių ir principų viešas laužymas, net ir deklaruojant labai kilnius tikslus, didelio džiaugsmo nekelia. Bendras fonas toks, lyg stebėtum prastą realybės šou, kuriame sunku įžvelgti teigiamus personažus.
Nesu nei Rolando Pakso, nei Ričardo Malinausko politinių talentų gerbėjas ir labai sunkiai suprantu tuos, kurie tokiais yra.
Man išvis sunku suvokti – kam reikia tokio džiaugsmo, kaip galimybė spjaudyti iš balkono ar nuo terasos tiesiai į kūdrą ar ežerą (Vijūnėlė).
Tuo pačiu, suvis nesuvokiamas dalykas – Tvarkos ir teisingumo partijos organizuotas piketavimas prie prokuroro namų. Lyg nebūtų teisinių kelių skųstis prokuroro veiksmais. Tačiau – ką darysi – matyt ir ši akcija orientuota į tą specifinę rinkėjų dalį, kuriai tai patiks.
Rinkimai yra rinkimai – tam visa tai ir skirta. Jei būtų kitaip, jei kyšio davimo faktai būtų profesionaliai fiksuojami, nepadėtų jokie riksmai apie provokacijas bei politinį susidorojimą. Jais neprisidengtum ir tuo atveju, jei Baudžiamojo kodekso straipsnis apie prekybą poveikiu nebūtų tyčia suveltas iki tiek, kad joks savigarbos nepraradęs teisėjas negalėtų leisti sau ką nors pagal jį nuteisti.
Taigi – rinkimai. Prisiminkime, kaip tai būna. 2004 metais prieš pat prezidento rinkimus STT uraganas prasinešė per didžiųjų partijų būstines. Efektingai atlikdama tyrimą tarnyba krėtė Liberalų ir centro sąjungos, Naujosios sąjungos (socialliberalų), Socialdemokratų partijos bei Tėvynės sąjungos buhalterijas. Kratytieji virkavo apie demokratiją ir oponentų užsakymą, o tada kitaip besivadinę Tvarkos ir teisingumo atstovai džiūgavo, kad „tvarka bus“. Realūs kriminaliniai šio griausmingo išpuolio rezultatai taip ir liko neregėti – niekas jų neregėjo.
Tais pačiais metais vyko ir Seimo rinkimai. Prieš juos mėginta parodomuoju būdu forsuoti „Mažeikių naftos“ privatizavimo bylą ir taip „apkandžioti“ konservatorius. Nieko iš to ir vėl neišėjo nei kriminaline, nei politine prasme.
Istorija mena dar ir 2007 metų mėginimą tuos pačius konservatorius susieti su „teroristinės organizacijos požymių“ turinčia grupuote, kuriai priskirtos ir geležinkelio tilto per Bražuolės upelį sprogdinimas, ir Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno Juro Abromavičiaus nužudymas. Čia schemas piešė ir žiniasklaidai tekino VSD vadovybė. Niekas nenuteistas, bet politiniams oponentams tai suteikė daug džiaugsmo, kuris irgi neilgai truko – konservatoriai 2008 metais rinkimus laimėjo. O 2012 metais ilgai marinuota, prieš pat rinkimus imta forsuoti Darbo partijos (DP) byla, parodomai rengiant posėdžius net tarp pirmo ir antro rinkimų turo. Dabar jau žinoma, kad viskas baigėsi (nors įsiteisėję nuosprendžiai kasacine tvarka dar bus peržiūrėti Aukščiausiojo teismo simbolinėmis baudomis, o abejoti tuometinės skubos politine potekste būtų naivu.
Tik ir vėl nepadėjo – DP rinkimuose laimėjo turbūt daugiau mandatų, nei be šių parodomųjų cirkų. Kiekvieną kartą, kai taršomi politiniai oponentai, kiti gieda ditirambus specialiųjų tarnybų šoumenams. Kai tie patys metodai naudojami prieš tuos giedotojus, jie užtraukia garsią, iki ašarų turinčią graudinti raudą apie demokratijos mirtį ir susidorojimą bei juodąsias technologijas.
Šiame rate prasisuko jau bemaž visi stambesni politinio proceso dalyviai ir niekas nesikeičia.
Jei tik viešų, efektingų, tačiau nelabai efektyvių akcijų vėzdas trenkia konkurentams – vėl šokinėjama, džiaugiamasi ir reikalaujama „kraujo“. Bylai sprogus pasigirsta aimanos ir dejonės, kad viskas nupirkta, visokias nekaltumo prezumpcijas, imunitetus ir teisę gintis apskritai neva reikia naikinti, nes kitaip „neįvesi tvarkos“.
Kartais net ir naikinama, kartais vienas kitas saviškis net paaukojamas (nelabai skaudžiai, aišku), teisėsaugai įvairiomis dingstimis vis daugiau leidžiama spjauti į privatumą, konstitucines garantijas ir organizuoti viešus spektaklius. Galiausiai aukščiausiame lygyje kuriam laikui yra susitariama ir niekas per daug nenukenčia.
Ir visgi, labiau norėtųsi gyventi šalyje, kur teisėsauga netampa nuolatine rinkiminės kampanijos dalyve arba politinio proceso reguliavimo įrankiu. Juolab, kad rezultatai kartais būna labai netikėti ir viskas sukasi ratu.
Užtat tie metodai, kuriuos oponentai pritaiko vieni kitiems paspausti, lieka teisėsaugos arsenale. Ir tai labai jau nesimpatiški metodai. Ko tik nebuvo – matėme ir lakstymą su kaukėmis bei automatais po laikraščių (kokie jie bebūtų) redakcijas, ir viešą vieno ar kito asmens asmens griebimą, demonstratyviai segant antrankius, per „draugišką“ žiniasklaidos priemonę paskelbiant miestui ir pasauliui, kad sugautas tikras pabaisa.
Byla paskui gali tęstis kelis metus, baigtis niekuo, bet galinga tautosakos logika, sakanti, kad „dūmų be ugnies nebūna“, bus svarbesnė. Politikai išsiaiškins, susitars, o kaip kiti? Tie, kuriems neišeina klykti apie politines provokacijas, bet tenka susidurti su šleivais kodeksais ir neprofesionalia, bet labai įžūlia įrodymų rinkimo bei viešo kompromitavimo praktika?
Tai matyti vartant gėdingai subliuškusią bylą dėl vienos „baisios teroristės“. Pavardės nė neminėsiu – patys žinote. Tą patį matau skaitydamas ir prokurorų net neišdrįstą kasacine tvarka apskųsti Apeliacinio teismo nutartį dėl verslininko Vytauto Bauro, kuris šešis metus kaltintas geriausio savo draugo nužudymu.
Žiniasklaida su malonumu paskelbė, kad įtariamasis buvo sulaikytas ir patalpintas į tokią liūdnai pagarsėjusią vietą, kaip Vilniaus areštinė, iš kur išeiti ko nors neprisipažinus ne taip jau ir paprasta. Mat laikymo sąlygas joje Europos organizacijos ir net teismai seniai pripažįsta prilygstančiomis kankinimams. O galiausiai nutartyje teisėjų kolegija nurodo, kad byloje esančių faktinių duomenų ne tik kad nepakanka kaltumui pripažinti, „tačiau jų byloje iš viso nėra“! Tai kas buvo tiriama ir įnirtingai dirbama 6 metus? Ir kas tuomet gali kreiptis profesionalios teisinės pagalbos į krievarankį eksprokurorą, kuris iškart po bylos pateikimo Apeliaciniam teismui tapo advokatu?
Aiškiai kurptos bylos „kurpėjai“ niekada neatsiprašo. Iš prokurorų ar buvusių specialiųjų (neįprastųjų) tarnybų darbuotojai masiškai tampa advokatais ir kartais net viešai nesibodi pasakoti, kad jų klientai sako ne tiesą! Aišku, ne visi „pabėgėliai“ iš kitos barikadų pusės advokatūroje tokie, bet tendencija labai jau ne kokia.
Jau ne vienerius metus profesionalių pareigūnų, kurie įveliami į politinį procesą, iš tarnybos galiausiai išėsdinami arba nusispjovę išeina patys. Kas advokatauti, kas į privatų verslą, kas į taksi vairuotojus. Kiek tokių iškeliavo iš VSD nuo 2006 metų skandalo? Kiek iš policijos ir prokuratūros bei kitų tarnybų per nelaimingą Garliavos istoriją?
Jų vietas užima tokie teisės ir žvalgybos amatininkai, kurie ir sugeba tik pasivaidenti prieš kameras demonstratyviai, bet dažnai tuščiai sulaikant didelį viršininką. Arba metų metais kaltinti niekuo dėtus, o gal ir kaltus žmones, nesugebant į teismą atnešti nieko daugiau, už niekam nereikalingus rašinėlius ir pasvarstymus. Dar rašyti visokias pažymas apie grėsmes prezidentės įvaizdžiui.
Tiesa, dalis ateina ir į politiką, tampa svarbių komisijų pirmininkais kur irgi inicijuoja nesibaigiančius parlamentinius tyrimus, sėkmingai panaudodami savo ryšius, statusą bei įdirbį kompromatų karuose, eilinį kartą patvirtindami „folklorinę tiesą“, kad „visi vagys“.
Vagių nuo to nei daugėja, nei mažėja – tiesiog visuomenės dalis jau atbunka nuo gausių sensacijų su niekiniais rezultatais. Tada politologai gūžčiodami pečiais stebisi, kad sensacingi demaskavimai vis mažiau veikia politikų reitingus. Net ir tų, kurie jau „teisti už gerus darbus“ arba su bylomis ant kuprų. Nusižiovauja rinkėjais ir atkerta: „rinkimai juk“.
