Antradienį Vilniaus apygardos teismas turėtų pradėti nagrinėti J.Kozubovskio baudžiamąją bylą dėl neteisėtos komercinės veiklos.
Teisininkas kaltinamas, kad neįregistravęs individualios veiklos nupirko ir pardavė vieną senamiestyje esantį butą bei dalį patalpų.
Nors Vilniaus apylinkės teismas nustatė, kad buvęs advokatas jokios komercinės veiklos nevykdė, ir dėl to jį visiškai išteisino, Generalinės prokuratūros vadovai siekia bet kokiomis priemonėmis J.Kozubovskį nuteisti.
Netgi ir po to, kai prokuroras Dainius Baraniūnas skandalingai pavėlavo apskųsti Vilniaus apylinkės teismo sprendimą, jo viršininkas – Baudžiamojo persekiojimo departamento vadovo pavaduotojas Zenonas Burokas – pareikalavo atnaujinti pradelstą terminą. Ir tai buvo padaryta.
O tokia pat veikla kaip ir J.Kozubovskis užsiėmęs Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento vadovas I.Mikelionis jo kolegoms atrodo visiškai švarus.
Kai sausio pradžioje „Lietuvos rytas“ paskelbė apie tai, kaip I.Mikelionis galimai vertėsi neteisėta komercine veikla, generalinis prokuroras Evaldas Pašilis nepradėjo ne tik ikiteisminio tyrimo, bet ir tarnybinio patikrinimo.
„Išanalizavus aprašytas aplinkybes ir viešai prieinamus duomenis apie I.Mikelionio ir jo sutuoktinės turtą, Vidaus tyrimų skyrius informavo generalinį prokurorą apie tai, kad, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į šių sandorių sudarymo datą, tarnybinio patikrinimo pradėjimas negalimas“, – vakar „Lietuvos rytui“ teigė Generalinės prokuratūros atstovė Elena Martinonienė.
Jokio tyrimo I.Mikelionio atžvilgiu nesiryžo pradėti ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) vadovai.
Jų atstovai neoficialiai atsakė, kad nebandys išieškoti I.Mikelionio galimai nesumokėtų mokesčių, nes jau praėjęs penkerių metų senaties terminas.
O mokesčius būtų galima išieškoti tik vienu atveju – jei I.Mikelionio atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Tačiau prokuroro kolegos to daryti nenori.
Pastato nebuvo įforminęs
Savo verslą I.Mikelionis, kaip ir finansiniais nusikaltimais įtartas jo brolis Rimvydas, buvo nusprendęs pradėti dar 1993 metais, kai dirbdamas Vilniaus rajono prokuratūroje gavo sklypą Didžiojoje Riešėje.
I.Mikelionis šiame sklype buvo nusprendęs pasistatyti namą, paklojo pamatus, atliko kitus darbus, tačiau pritrūko pinigų.
Nebaigtas statyti pastatas taip ir dūlėjo keletą metų, kol 2003-iaisiais prokuroras nutarė jį parduoti Strumskų šeimai.
Nors sklype ir buvo pradėtas statyti pastatas, pirkimo ir pardavimo sutartyje nurodyta, kad parduodamas tuščias sklypas.
Paprastai taip daroma siekiant išvengti mokesčių.
Pagal tuo metu galiojusius įstatymus, valstybinėje įmonėje Registrų centre įforminus nebaigtą statybą ir pardavus jau nebaigtą statyti pastatą su žeme, greičiausiai būtų tekę sumokėti nemažus mokesčius, nes nebuvo praėjęs įstatymo numatytas trejų metų terminas.
Tuo metu naujieji savininkai vos per septynias dienas nuo sklypo pirkimo gavo statybos leidimą ir jau po penkių mėnesių tame sklype įregistravo statinį, kurio kaina – daugiau kaip 250 tūkstančių eurų.
Pats I.Mikelionis tokį neatitikimą aiškino taip: „Nors formaliai ten buvo pakloti pamatai, jie buvo jau visiškai sutrūniję, tad sklypą nusipirkę pirkėjai dėl to įgijo ir galvos skausmą, ką su jais daryti.“
Padėjo savo draugui?
Pasisekus šiam verslo projektui, 2005 metų pabaigoje I.Mikelionis iš vieno savo gero pažįstamo nusipirko kitą beveik 16 arų sklypą Didžiosios Riešės Kampinės gatvėje.
Nors šis sandoris taip pat buvo įformintas kaip tuščio sklypo pirkimas, tuo laiku darytose nuotraukose matyti, kad teritorijoje yra pastatų.
Šįkart taip pat atsiranda galimybė nemokėti mokesčių, tik jau sklypo pardavėjui.
Prokuroras I.Mikelionis pripažino, jog sklypą pirko iš savo pažįstamo, tačiau neigė, kad dėl galimybės jam nemokėti mokesčių buvo daromos kokios nors machinacijos: „Kiek prisimenu, tame sklype buvo suversta daug visokių statybinių medžiagų, todėl galėjo atrodyti, kad ten yra pastatai.“
Savo veiklos neregistravo
Nusipirkęs sklypą I.Mikelionis pasiėmė statybos leidimą ir pradėjo statyti dvibutį beveik 400 kvadratinių metrų ploto pastatą.
Būtent tada prokuroras ir privalėjo VMI registruoti individualią veiklą, tačiau to nepadarė.
Ekspertai teigia, jog statydamas ne vienbutį, o dvibutį namą prokuroras jau žinojo, kad vieną jų parduos. O už tai jau gresia Baudžiamojo kodekso straipsnis „Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine veikla“.
Už tai baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
„Skirtumas tarp mūsų vis dėlto yra – aš, kaip advokatas, neprivalėjau registruoti individualios veiklos.
O prokurorui tai privaloma. Ir nesvarbu, kiek butų ketini parduoti – vieną ar dešimt“, – sakė J.Kozubovskis, kuris teisiamas už tai, kad neregistravo individualios veiklos.
Paklaustas, ar nesijaučia pažeidęs įstatymą, I.Mikelionis tik purtėsi: „Nesupratau klausimo.
Manau, kad ne, tačiau kai kam klaidingai galėtų atrodyti, jog 1–2 nekilnojamojo turto objektų pardavimas per 10–20 metų gali būti vertinama kaip prekyba nekilnojamuoju turtu.
Butas, kuriame gyvenu, yra pirmasis ir vienintelis man nuosavybės teise priklausantis būstas.“
Medžiagos – iš įtariamojo
Pasinėręs į dvibučio namo statybas I.Mikelionis noriai naudojosi bendrovės, kurios direktoriumi ir savininku buvo milijoninių sumų pridėtinės vertės mokesčio grobstymu įtartas jo brolis Rimvydas, paslaugomis.
Iš savo brolio valdomos „Murestos prekybos“ I.Mikelionis per keturis kartus (bent tiek nurodė savo viešųjų ir privačių interesų deklaracijose) pirko įvairių statybinių, namo apdailos medžiagų ir santechnikos prekių. Visų sandorių vertė nurodoma ta pati – nuo 5000 iki 25 000 litų.
Neigė fiktyvius sandorius
R.Mikelionis buvo įtariamas, jog tam, kad pagrobtų mokesčius, su savo pažįstamais sudarė daugybę fiktyvių sutarčių.
Buvo rodoma, kad atliekami darbai ar parduodamos prekės, tačiau iš tiesų to nebuvo daroma.
Ar galėjo R.Mikelionis fiktyviai parduoti paslaugas ir savo broliui?
Prieš kelerius metus tuo bandė domėtis vienas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrėjas ir prokuroras.
Tačiau netrukus šiam tyrėjui pačiam buvo pareikšti įtarimai, o byla perduota tirti kitam prokurorui.
Pats I.Mikelionis, žinoma, neigė, kad su broliu sudarinėjo fiktyvius sandorius: „Dalį statybos darbų atliko bendrovė, kurios direktoriumi tuo metu buvo mano brolis. Dalis statybinių medžiagų buvo perkama iš kitų juridinių ir fizinių asmenų.
Už atliktus darbus ir statybines medžiagas buvo sumokėta ir atsiskaityta.
Aš turiu tai patvirtinančius dokumentus. Visi sandoriai teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaruoti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.“
Pinigus gavo anksčiau?
Namas buvo pastatytas 2007 metų liepos mėnesį ir įformintas kaip nebaigta statyba.
Po kiek laiko pusę šio namo ir sklypo I.Mikelionis pardavė 26 metų verslininkei Eglei Čyvei.
Nors oficialiai šis sandoris buvo įregistruotas 2010 metais, yra duomenų, kad realiai namas su sklypu galėjo būti parduoti gerokai anksčiau – pagal dar 2008 metais tarp I.Mikelionio ir E.Čyvės sudarytą preliminarią sutartį.
Kalbama, kad tuomet ir buvo sumokėta didžioji dalis pinigų. Tik 2010 metų liepos 28 dienų, praėjus vos 11 dienų po trejų metų termino, kai nebereikėjo mokėti mokesčių už gautą pelną, buvo įforminta pagrindinė sutartis.
Teisininkai regi sukčiavimą
Teisės ekspertai teigia, kad toks pardavimo būdas, kai vietoj notarinio pardavimo sudaroma iš esmės jam prilygstanti preliminarioji sutartis, gali būti traktuojamas kaip Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio veika (sukčiavimas), už kurią numatomas iki 8 metų laisvės atėmimas ir dar išieškomi nesumokėti mokesčiai.
Iškelti ne vieną tokią bylą jau yra paskatinę VMI specialistai.
Į klausimą, ar tokiu būdu nesukčiavo, siekdamas išvengti mokesčių, I.Mikelionis atsakė klausimu: „O kas tai yra mokesčiai?“ Jis tvirtino, kad viskas buvo padaryta teisėtai.
Pasijuto svarbesnis už teisėją
* Nors prokurorui I.Mikelioniui gresia atsakomybė net pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius, vargu ar naujoji Generalinės prokuratūros vadovybė ryšis pajudinti stiprų Prezidentūros palaikymą turintį ir jos nurodymu ne vieną bylą iškėlusį arba nutraukusį I.Mikelionį.
* Nepavyko tai padaryti ir praėjusiais metais, kai buvo gauta informacija, kad I.Mikelionis galėjo tarnauti vienam žinomam verslininkui.
* Ši istorija prasidėjo, kai šiam verslininkui niekaip nepavyko civiline tvarka atgauti savo buvusiems verslo partneriams paskolintų 300 tūkstančių JAV dolerių.
* Tuomet advokatų padedamas turtingas verslininkas pinigus atgauti pabandė iškeldamas savo partneriams baudžiamąją bylą. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis greitai nutrauktas.
* Bylą tyręs prokuroras konstatavo, kad jokio nusikaltimo nebuvo padaryta, o tarp besiginčijančių verslininkų susiklostė tik civilinės teisės santykiai. Šis sprendimas buvo apskųstas aukštesniam prokurorui, tačiau ir jis skundą atmetė neįžvelgęs jokio kriminalo.
* Tuomet šio prokuroro sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apylinkės teismui. Maždaug tuo metu į bylą įsitraukė naujas advokatas – geras I.Mikelionio pažįstamas Arūnas Paukštė.
* Atrodo, kad I.Mikelionis pasijuto viršesnis už teisėją. Jau tuo metu, kai byla buvo teisme, šis prokuroras priėmė sprendimą atnaujinti bylos tyrimą.
* Daugelį I.Mikelionio kolegų toks jo sprendimas šokiravo. Iki šiol dar nėra buvę atvejų, kad, bylai atsidūrus teisme, sprendimus priimtų prokurorai.
* Keista buvo ir tai, kad Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui vadovaujantis prokuroras staiga imtų kištis į bylą, kurioje nei korupcija, nei organizuotų nusikalstamumu net nekvepia.
* Nors I.Mikelionis ir atnaujino bylą, netrukus ji vėl buvo nutraukta. Visi po to ją tyrę prokurorai neįžvelgė jokio kriminalo. Netrukus po to, kai byla buvo galutinai nutraukta, A.Paukštė nusižudė.
* I.Mikelionio elgesį svarstė Prokurorų etikos ir drausmės komisija, tačiau jokio jo nusižengimo neįžvelgė.
