Tačiau bankininkai ne tik neploja rankomis, bet ir skundžiasi. Neva mūsų šalyje nuosavybės grąža yra per menka, todėl nėra reikalo daugiau čia investuoti, nes galima gerokai daugiau uždirbti Skandinavijoje. Taip apie savo virtuvę pasakojo daugiausia būtent skandinaviškus bankus vienijančios Lietuvos bankų asociacijos prezidentas S.Kropas.
Argi tikrai taip blogai? Pažvelgus į kitus skaičius, iš tiesų. Pernai grynosios palūkanų pajamos sumenko 2,6 proc., arba 9,9 mln. eurų, o už paslaugas ir komisinius mokesčius bankai surinko dešimtadaliu (arba 19,8 mln. eurų) mažiau nei 2014-aisiais.
Mėgautis pelnu bankininkai galėjo tik atleidę nemažai darbuotojų ir net 40,9 mln. eurų sumažinę administracines išlaidas. Net Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas pripažino, kad stojus žemų palūkanų laikotarpiui bankų veiklos sąlygos tapo sudėtingos.
Tas sąlygas dar labiau stengiasi pasunkinti pats centrinis bankas. Pavyzdžiui, pateikdamas galbūt su įstatymais besikertančias rekomendacijas, kad palūkanoms tapus minusinėms klientai gali grąžinti mažiau, nei pasiskolinę. Mažai kas abejoja, kad tokie sprendimai bus užginčyti teismuose.
Kad ir kaip būtų, galima teigti, kad bankų veiklos sąlygos menkai pagerės ir artimiausiais metais. Apie didėsiančias palūkanas kol kas kalba nebent didžiausi optimistai, bankininkai verslui paskolas dalija smarkiai konkuruodami tarpusavyje ir siūlydami kuo geresnes sąlygas. O netrukus jie gali būti priversti iš esmės pakeisti požiūrį ir į gyventojų aptarnavimą bei kreditavimą.
Lietuvos bankas antradienį paskelbė apie dvi esmines naujoves, kurios turėtų įsigalioti šiemet. Žinoma, jei jas palaimins Seimas.
Pirmiausia ketinama į Lietuvos teisę perkelti Būsto paskolų direktyvos reikalavimus. Pagal ją klientai galės lengviau palyginti skirtingų bankų sąlygas prieš imdami paskolą butui ar namui. Iki šiol tam reikėdavo skirti nemažai laiko ir nervų.
Dar svarbiau, kad bankus ketinama įpareigoti atsieti nuo būsto paskolos kitus finansinius produktus, išskyrus paties būsto draudimą. Tai reiškia, kad ateityje klientai nebeprivalės turėti sąskaitos banke, iš kurio skolinasi, pervedinėti į ją viso atlyginimo, naudotis mokėjimo kortelėmis ir panašiai.
Kol kas nevisiškai aišku, kaip centrinis bankas ketina uždrausti perkelti nekilnojamojo turto kainų svyravimo riziką ant klientų pečių. Vis dėlto planai yra neblogi.
„Jei įvyktų pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje, bankas negalėtų reikalauti iš vartotojo papildomų užtikrinimo priemonių. Bankas turi turėti galimybę numatyti būsto kainų pokyčius ateityje ir tos rizikos nepermesti vartotojui“, – aiškino V.Vasiliauskas.
Šie papildomi įpareigojimai Skandinavijos finansų institucijoms, žinoma, ne prie širdies. Tačiau nereikia baimintis, kad bankai vienas po kito pasitrauks, nes jų veiklą imta griežčiau riboti visoje ES.
Bankininkai neapsidžiaugtų, jei būtų priimti ir centrinio banko pasiūlymai dėl paslaugų krepšelio.
Ketinama nustatyti, kad būtiniausių paslaugų paketas, kurį sudaro elektroninė bankininkystė, nemokamas pinigų įskaitymas ir išgryninimas, pervedimai, mokėjimo kortelės, kainuotų kelis kartus mažiau nei šiuo metu. Kalbama apie pusantro euro per mėnesį.
Kodėl taip pasikeitė Lietuvos banko požiūris į didžiausius rinkos dalyvius? Kodėl V.Vasiliausko vadovaujama institucija, anksčiau menkai kreipusi dėmesį į bankininkus, kurie neretai net engė klientus, staiga stojo į pastarųjų pusę?
Gali būti ne vienas atsakymas. Buvo svarstoma, kad toks suaktyvėjimas susijęs su besibaigiančia paties Lietuvos banko valdybos pirmininko kadencija. Nors vakar V.Vasiliauskas pasibrangino atsakyti, ar pretenduos į šį postą dar penkeriems metams, tai mažai kam kelia abejonių.
Kita vertus, sunerimti ir verstis per galvą galbūt verčia nerimą keliantys to paties Lietuvos banko praėjusių metų pabaigoje atliktos apklausos duomenys. Paaiškėjo, kad net 20 procentų Lietuvos gyventojų yra už kredito įstaigų veiklos lauko, – jie tiesiog neturi sąskaitų. 2013-aisiais tokių buvo tik šeši procentai.
Jei iš tikro kas penktas žmogus neturi sąskaitos, tai kelia pavojų ir dabartinės Vyriausybės užmojams skaidrinti verslą, naikinti šešėlį. Galiausiai tikrinti pinigų judėjimą tose pačiose sąskaitose ar jose esančius likučius, apie ką daug kalbama pastaruoju metu.
Todėl siūlymas už protingą, o ne lupikišką kainą teikti pagrindines paslaugas gyventojams gali būti naudingas net patiems bankams, nes į juos sugrįžtų anksčiau nusivylę klientai arba ateitų naujų.
Vis dėlto tenka konstatuoti, kad geriausią laiką įvesti šias naujoves centrinis bankas paprasčiausiai pramiegojo. Juk niekas netrukdė paslaugų krepšelio pasiūlyti, tarkime, 2013-aisiais, kai nesinaudojančių bankų paslaugomis buvo kelis kartus mažiau, ar net dar anksčiau.
Geriau vėliau nei niekada? Kartais būna ir taip. Ypač kai kadencija jau finišo tiesiojoje ir norisi žūtbūt įtikti tiek politikams, tiek jų rinkėjams.
