Populizmas yra kalbėjimas taip, kad patikti kitiems. Politinį populizmą tada galima suprasti, kaip politikų šnekas, siekiant patikti rinkėjams. Tai dar būtų nieko baisaus.
Blogai tampa, kai kalbos politikų pakeičia jų darbus, o tada valstybė smunka žemyn. Nes viskas ima vykti tik politikų kalbose. Jie piešia rožinį paveikslą, bet žmonės mato, ką kita. Kažkas pavadino tokią politiką imitacine. Matyt, labai teisingai.
Politikai dažnai kimba į atlapus vienas kitam. Jie nurodo, kad tas ar kitas oponentas šneka nesąmones, paskendo korupcijoje, bet neretai patys elgiasi lygiai taip pat.
Imituoti galima ne tik veiklą ir geresnį valstybės gyvenimą. Mūsų prezidentė D.Grybauskaitė savo kalbomis kiekvieną Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją pradėjo imituoti ir mūsų valstybės istoriją. Pati įsirašydama į gretas tų, kurie siekė valstybės laisvės.
Gerai, kad ne viena knyga jau išleista apie tuos šių žmonių darbus ir kiekvienas, kas nori gali apie tai paskaityti. Nei Sąjūdžio, nei disidentų istorijoje D.Grybauskaitės nerasime. Jos istorija kita: su komunistų partija. Ir net, kaip galima suprasti, ne su tais komunistais, kurie nuėjo su A.Brazausku, o likusiais su M.Burokevičiumi.
Kaip galima suprasti iš informacijos mūsų viešojoje erdvėje, D. Grybauskaitės gyvenime gal netrūksta ir daugiau tamsių dėmių. Kas nori tuo įsitikinti, gali labai lengvai tai padaryti, įvesdamas į Google žodžius: Grybauskaitė ir, pavyzdžiui, Leningradas (taip anksčiau sovietų metais vadinosi Sankt-Peterburgas).
Nesinori komentuoti viso, ką gali perskaityti ten ar, pavyzdžiui, R.Janutienės knygoje „Raudonoji Dalia“. Juo labiau, kad prezidentės D.Grybauskaitės vadinamą ryšių su KGB temą stipriai eksploatuoja labai nedraugiška mums Rusijos propaganda. Visi suvokiame, kad Kremliaus žiniasklaidai ne tiesa rūpi. O ir R.Janutienė man atrodo, kad dažnai, siekdama visų pirma, efekto pateiktą informaciją sutirština, perspaudžia.
Manau, kad daug naudingiau, esant šia įtemptai aplink Lietuvą situacijai, minėto klausimo neeskaluoti, o visas tamsias prezidentės biografijos dėmes išsiaiškinti, kai jos kadencija eis į pabaigą. Bet, matyt, visi sutinkame, kad pačios D.Grybauskaitės santykis su Kovo 11-ąją nėra toks, kad ji galėtų savo kalbose naudoti žodelį: „mes“.
Negaliu pasakyti, kada mūsų prezidentė pirmą kartą pasakė MES, kalbėdama apie Lietuvos kelią į laisvę. Galbūt tegu politologai, kurie domisi prezidentų biografijomis, labiau pasiaiškina šias detales. Jeigu, žinoma, išdrįs. Atrodo, kad dabar visi jos bijo. Balsą kelia tik tie, kurie per D. Grybauskaitės kritiką patys nori įvažiuoti į politiką.
Jie tiesiog naudoja plačiai aprašytą politinės technologijos instrumentą. Kai kritikuoji kokį nors žinomą asmenį, užimantį aukštas pareigas ar turintį vardą visuomenėje, tokiu būdu tarsi ir pats pakyli iki jo lygio, nors šių dienų politikoje gal esi paraštėse.
Be to, jeigu toks žmogus pats už nugaros turi neaiškių dėmių: tų pačių galimų ryšių su KGB ar nešvarių finansinių machinacijų, tai savo kritika įtakingam pareigūnui tarsi apsidraudžia nuo kritikos ateityje sau. Kai iškils kritikuojančio žmogaus kokie nors neskaidrūs biografijos faktai, jis galės sakyti, kad tai yra atsakas už jo tvirtą poziciją.
Palikime šias politikos technologijų vingrybes tiems, kurie dabar jomis naudojasi, ieškodami savo kelio į politiką ir, jeigu, kalbame apie mūsų prezidentės biografiją, patys ima groti tą pačią dūdelę su Kremliaus politikos technologais. Man rūpi kita: nepopulistinis mūsų šalies politikų elgesys, juo labiau kalbant apie valstybės laisvę. Bet panašu, kad politinio populizmo lauke D.Grybauskaitė groja pirmuoju smuiku.
O kiekvieną Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją ji vis labiau grimzta naujoje, kitiems mūsų politikams net ir nebūdingoje populizmo formoje. Jeigu kiti politikai gražias savo kalbas, nieko bendro neturinčias su savo veiklos turiniu, rėžia todėl, kad nori patikti rinkėjams ir dar kartą atsidurti Seime, tai D.Grybauskaitei niekur pakliūti jau, kaip ir nebereikia. Ji trečiai kadencijai prezidente būti renkama negali. Bet D.Grybauskaitės populizmas man atrodo pradeda turėti ir norą kalbėti taip, kad patiktum pats sau.
Juk gražu būtų įeiti į Lietuvos istoriją ne tik, kaip prezidentė, kuri buvo labai populiari abi kadencijas, bet ir ta, kuri kartu su visa tauta siekė mūsų valstybės laisvės. Ir nesvarbu, kad tai netiesa. Jos, deja, daug prezidentės D. Grybauskaitės kalbose. Kad tuo įsitikinti, įveskime į Google žodžius: „Grybauskaitė, Kovo 11-oji ar Vasario 16-oji. Prieš daugiau, nei 5 metus Seime ji ragino „prisiminti, kiek laimės mums visiems suteikė Nepriklausomybės kovo 11-osios aktas. Kokie buvome laimingi, vieningi, BEBAIMIAI, kaip troškome būti laisvi. Ėjome Sąjūdžio suvienyti, laisvės pašaukti“.
Daugeliui žmonių, tikrai Kovo 11-osios Aktas suteikė daug laimės, o, kaip tiems, kurie kolaboravo su sovietų valdžia? Nežinau, ką apie bebaimiškumą siekiant laisvės gali kalbėti žmogus tada baugščiai besižvalgęs aplink. Kaip teigia Sąjūdžio pradininkai, tai yra bene vienintelė Lietuvos valstybė vadovė taip ignoruojanti Sąjūdžio žmones.
Metams bėgant D.Grybauskaitės entuziazmas priminti, kaip MES visi siekėme laisvės tik auga. Prieš tris metus, net ir skaitydama savo metinį pranešimą 2013 m. birželio mėnesį, kai lyg apie siekį laisvės kalbėti nebuvo būtina, iš D.Grybauskaitės kalbos buvo galima suprasti, kad visi kartu MES iš pogrindžio išlaisvinome ir Vytį, ir Gediminaičių stulpus, ir Trispalvę, ir Tautinę giesmę, ir lietuvių kalbą įteisinome kaip valstybinę, ir per vieną naktį tapome tauta. O kolaborantų, matyt, tada nebuvo.
Praėjusias metais Kovo 11-ąją, minint 25-ąsias mūsų valstybės atkūrimo metines, D. Grybauskaitė tvirtino, kad, „kai Lietuva pakilo į kovą už laisvę, MES buvome kupini drąsos ir nepalaužiamos vienybės. Iš naujo patikėjome savimi ir savo Tėvyne. Laisvė MUMS tapo brangiausia vertybe. Įdomu, kokia nata prezidentė prabils šiais metais. O gal susipras ir paskutiniu metu iš savo kalbos tą MES, kalbant apie 1990 m., išmes?
Kodėl tokios prezidentės kalbos yra žalingos, nors lyg turėtų kelti patriotizmo dvasią? Visų pirma, yra labai blogai, kai politinis populizmas sklinda iš aukščiausias pareigas užimančio valstybėje asmens lūpų. Tada ir kiti politikai stipriai užsikrečia šia liga. O, kodėl politinis populizmas yra labai žalingas mūsų valstybei apie tai jau kalbėjau.
Antra, visada yra blogai, kai bandoma perrašyti istoriją ar aukščiausieji politikai slepia savo biografijos detales. Imituoti istorinį veikimą nevengė ir prezidentas Valdas Adamkus, kai įmūrijo savo vardinę plytą į vadinamą Baltijos kelio paminklą Vilniuje, nors šiame kelyje jis nedalyvavo. Bet V.Adamkus nors tuo metu buvo Amerikoje ir negalėjo čia būti. O D.Grybauskaitė tuo metu juk buvo Lietuvoje. Tačiau stovėjo kitoje barikadų pusėje, nei tie Lietuvos žmonės, kurie pakilo už laisvę. Visi žmonės daro klaidų. Kažin, ar net didžiausi D.Grybauskaitės rėmėjai, tarp kurių, beje, daug tų, kurie piktinasi kolaborantais, pasakys, kad jų nebuvo D.Grybauskaitės veikloje. Bet stiprus politikas, mano manymu, tas, kuris tas klaidas pripažįsta. Todėl gražiausiu dalyku, kurį galėtų padaryti mūsų prezidentė dabar, kai taip reikia to tikėjimo savo valstybe ir patriotizmo dvasios, tai pripažinti apie savo paklydimus. Bet žmonės sako, kad tai yra neįmanoma. Tada nors nesakyti MES, nes tai yra netiesa.
Garsus prancūzų rašytojas Antuanas Sent-Egziuperi sakė: „Nesakyk MES, jeigu tuo metu, kai viskas vyko, stovėjai nuošaly.“ Pridurčiau ir nereikia kurti tada, ko nebuvo.
Juk yra dar trečia, ne mažiau svarbi, o gal ir pati svarbiausia tokių žodžių žala. Mūsų prezidentė žodį MES Vasario 16-ąją dieną ištarė kartu su šia fraze: Nepriklausomybę KŪRĖME, GYNĖME ir GINSIME. Būtų liūdna, suvokiant dviejų pirmųjų žodžių falšą, net pagalvoti, kad populistinė frazė yra ir „MES kartu savo valstybės laisvę ginsime.“
Norėtųsi tikėtis, kad D.Grybauskaitė prisitaikymo prie politinės konjunktūros laikus paliko jau praeityje. Todėl žodį MES galėtų naudoti, kalbant tik apie ateities darbus.
