Nepriklausomybės paskelbimas 1990 metų pavasarį atrodė kone kaip stebuklas. Tai ir buvo stebuklas, nes dar nė viena sovietinės imperijos pavergta tauta nebuvo drįsusi žengti tokio žingsnio. Lietuva tapo pirmąja sovietine vadinta respublika, kuri paskelbė atsiskirianti nuo neteisėtai ją aneksavusios Sovietų Sąjungos.
Šio žingsnio istorinė reikšmė nekelia abejonių – Lietuva savo pavyzdžiu paskatino skelbti nepriklausomybę, tik ne tokia drąsia forma, pirmiausia Estiją bei Latviją, netrukus – Gruziją, kitas buvusias sovietines respublikas.
Aišku, kad atlaikyti Maskvos grasinimus, tuoj užgriuvusią ekonominę blokadą ir 1991-ųjų sausio terorą buvo įmanoma tik susitelkus į vieną kumštį lietuviams ir kitų tautybių Lietuvos žmonėms.
Visuomenė ir tuomet nebuvo vienalytė ideologiniu, politiniu, socialiniu požiūriu, bet vienijantis laisvės troškimas buvo stipresnis už šiuos skirtumus.
Jau 26-ąjį atkurtos nepriklausomybės gimtadienį švenčiančioje Lietuvoje būtų naivu tikėtis tokios vienybės ir susitelkimo kaip 1990-aisiais, nors pastaruoju metu vėl vis garsiau skamba išorės grėsmių aidai.
Seniai nestebina, kad beveik kiekvieną Kovo 11-ąją politikai, pirmiausia konservatoriai, suvedinėja sąskaitas su politiniais oponentais, varžosi, kuris labiausiai nusipelnė Lietuvos laisvei, o artėjant rinkimams tokios rietenos prasiveržia dar stipriau.
Šiemet vėl laukia Seimo rinkimai, todėl ir politinių kaltinimų laviną, itin aštrią retoriką buvo galima prognozuoti iš anksto. Tačiau šių metų Kovo 11-osios išvakarėse intrigų lygis ir politinio barnio tonas pakilo, ko gero, iki dar neregėto.
Antai Lietuvos žydų bendruomenė baiminasi, kad per tautinio jaunimo rengiamas eitynes gali skambėti nacionalistiniai, rasistiniai ar antisemitiniai šūkiai.
Vis dėlto tokius nuogąstavimus šįmet stelbia nerimas dėl augančios politinės įtampos ir į šaltąjį karą panašaus valdžių susipriešinimo.
Tiesa, prezidentę D.Grybauskaitę griežtai kritikuojantį pareiškimą paskelbę socialdemokratai ir kenkėjiška veikla viešai ją apkaltinęs premjeras A.Butkevičius sako, kad jokių karų pradėti nesirengia. Tačiau socialdemokratų lyderio paviešinta informacija tokia skandalinga, kad būtų naivu galvoti apie mandagius tūpsnius.
Kai Vyriausybės vadovas pareiškia, kad daugiau nebegali kęsti šmeižto, prezidentės siekio bet kokiomis priemonėmis sukompromituoti Vyriausybę ir valdančiąją daugumą, reikia laukti ir tolesnių karo veiksmų. Ir ne vien žodžiais.
Tarkime, „tvarkiečių“ lyderis europarlamentaras R.Paksas paragino kurti Seimo tyrimo komisiją, kuri aiškintųsi prezidentės kontroliuojamų teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumą. Tas raginimas greičiausiai bus išgirstas šiandien prasidedančioje Seimo pavasario sesijoje.
Tai reikštų, kad valdančioji koalicija, iki šiol gana pasyviai stebėjusi, kaip prezidentė, pasitelkdama teisėsaugą, šantažuoja jai nepatinkančias partijas ir diktuoja savo valią, ryžosi pati pereiti į puolimą.
Reikia pripažinti, kad pagrindo kurti Seimo laikinąją komisiją – per akis. Anksčiau ir dėl daug menkesnį atgarsį visuomenėje sulaukusių įvykių būdavo pradedamas parlamentinis tyrimas. Dabar teisėsaugos įstaigos akivaizdžiai įsivėlė į viešųjų ryšių akcijas, kurios nukreiptos prieš Vyriausybę ir valdančiosios daugumos partijas.
Premjeras jau tiesiai apkaltino prezidentę, kad ji tampo teisėsaugą už virvučių. Šie žodžiai ne iš piršto laužti – juk D.Grybauskaitė jam iš anksto pranešė, kad su vadinamuoju Vijūnėlės dvaru siejamas ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas, bet politikų pokalbių išklotinės viešai paskelbtos.
Čia europarlamentaras R.Paksas įžvelgia net du nusikaltimus – užsakymą teisėsaugai susidoroti su politiniais oponentais ir operatyvinių duomenų viešinimą siekiant to paties tikslo. Greičiausiai pati prezidentė laimino tokias teisėsaugos operacijas, tik, žinoma, tai nelengva įrodyti.
Vadinasi, pirmasis Seimo žingsnis kovojant dėl teisingos valstybės principų bus pareikalauti politinius užsakymus vykdančių pareigūnų atsakomybės. Juolab kad teisėsauga vadovaujasi dvejopais standartais. Skandalingai buvo užgniaužtas tyrimas dėl skandalingo prezidentės pareiškimo, kad jos kandidatė į generalinius prokurorus E.Dambrauskienė buvo šantažuojama.
Žinoma, toks institucijų karas Lietuvai nieko gera nežada. Rinkimų metais išvis nelengva išlaikyti valdymo stabilumą ir vykdyti atsakingą ekonominę, socialinę politiką, o prezidentės ir valdančiosios koalicijos kaktomuša gali kuriam laikui net paralyžiuoti kai kuriuos gyvybiškai svarbius procesus.
Kita vertus, nėra ko norėti, kad valdančioji koalicija nuolankiai susitaikytų su nuolat kumščiuojamos bokso kriaušės vaidmeniu.
Regis, premjeras A.Butkevičius dėl šventos ramybės ir taip per ilgai tylėjo, jei, kaip jis pats pripažino, prezidentė šią Vyriausybę menkina per visą kadenciją ir net kompromituoja užsienyje.
Štai tokios nuotaikos Kovo 11-osios išvakarėse. Kur šventė?
