Sveikinimų su Nepriklausomybės atkūrimo diena laukiau ir atidžiai išklausiau, skaičiau, virškinau. Kaip ir moralų, pamokymų – kaip čia teisingiau reikėtų švęsti. Jaučiau, kad sulauksiu iš politikų įdomių dalykų ir neapsirikau.
Buvusi Seimo pirmininkė, krikščionė ir dar demokratė Irena Degutienė nusistebėjo, kad už savo, o ne už valdiškus pinigus į Suvalkus „ilgąjį savaitgalį“ važiavo daug lietuvių, užuot su pačių iš taukų susilipdytomis žvakutėmis ir dvasinga drėgme akyse būtų klūpoję ties valdiškų minėjimų papėdėmis.
Pasirodo, Lenkijoje, kaip ir Anglijoje bei Amerikoje, lietuviams negalima paminėti patriotinių švenčių nusiperkant pigiau nei tautiškoje „Maximoje“. Kad ir tiesiai priešais Seimą, „jamant“ ne tik šventinę antytę, žvakutę, bet ir trispalvę vėliavėlę, kartu su agitaciniu kalendoriuku bei konfeti ir blizgučiais. Savo pačių mokesčių politika sukūrus tokią padėtį, ar bent rimtai prie jos prisidėjus, galima būtų ir nebekalbėti pamokslų intonacijomis.
Kaip visada nenuliūdino ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji, kaip ir buvo galima prognozuoti, paragino užtraukti giesmę. Madam niekaip negali sustoti. Negali ir po seniai išdėstytų išpažinčių apie sudėtingus „mažus vidinius karus“ 1988-1991 metais, po viešo paaiškinimo, kad esą dirbo Lietuvai net ir galimai dirbdama (nedrįsk paklausti) Aukštojoje partinėje mokykloje, kurią po Kovo 11-osios kontroliavo Tėvynės išdaviku laikomi Mykolas Burokevičius ir Juozas Jarmalavičius su draugais. Po viešo pareiškimo, komentuojant būtent aną situaciją, kad „patriotas ne tik tas, kuris gatvėje“ – siautėjama toliau.
Cituoju: „Brangūs laisvos Lietuvos žmonės, sveikinu visus su Kovo vienuoliktąja! Ši diena reiškia didžiausios vilties išsipildymą. Už jį visada būsime dėkingi Sąjūdžio kartai ir visiems, kurie okupacijos metais tikėjo laisva Lietuva ir darė viską, kad tokia diena išauštų. Dainuojanti revoliucija tapo legenda, bet ji gyva, nes gyva ir mūsų nepriklausomybė– štai jau dvidešimt šešerius metus. „Šiandien vėl dainuojame Kovo vienuoliktosios dainas ir girdime jose begalinį tikėjimą Lietuva. Mums kasdien – kaip ir anuomet – reikia tokio paties pasitikėjimo savo jėgomis, savo valstybe, vieni kitais.“
Dainuoja dabar, dainavo tada... Nagi – įdomu. Pilnos iš šalies vadovės atsiminimų gelmės išsipaišančių choro ar ansamblio dainorėlių sudėtys paviešintos negali būti, idant nesužinotų priešai. Dabar tai viskas gerai – galima ir valstietiškais rūbais apsirengti, padainuoti „mažam kambarėly ugnelę kuriu“. Tik... kiek karvės šokoladu nešertum – kakava iš tešmenų nepasipils.
Todėl ir tokios patriotinės bei demokratinės kalbos lieka kiek juokingos. Kokia nors Rusijos propaganda irgi pasišaipys – tai žino net mūsų žvalgybos, kuris jau rašo pažymas.
Visai normalu, kad valstybės vadovė sveikina naciją, iškovojus nepriklausomybę net ir tada, kai pačiai tankai anuomet ir buvo prisitaikėliškai pamiegotas reikalas. Net privaloma. Keista tik tai, kad nacijos mylima prezidentė „ir vėl dainuoja Kovo vienuoliktosios dainas“, o dar kažką jose pagaliau ir girdi. 1991 m. plastikinių langų beveik nebuvo, o tankų vikšrai ne visiems leido ramiai miegoti.
Galima buvo vikšrų negirdėti, galima pamiegoti po kaldra su špyga kišenėje. Maža kas nutiko... O paskui būtų galima nepiktnaudžiauti pirmuoju asmeniu retorikoje? Dainas, Sąjūdžio gadynėje, patriotizmu iš po valstietiškų drobių purškianti lyderė dainavo, „garo davė“ ne su tais, kurie „buvo gatvėje“. Įrodymų, kad vykdė slaptas patriotines užduotis – irgi nepasitaiko. Žmonės gali keistis – viskas gerai. Nėra prasmės svaidyti nei į vieną iš „Tautos mamų“ kiaušinių, tačiau gal galima bent paprašyti – negadinti šventės?
Na, visai nesugadino... . Į Lenkiją labai nesiruošiau, su prezidente nedainavau „Kovo-11 dainų“, kad ir kas tai būtų. Tik man neramu – kur viskas risis toliau? Kiek atsiras dar apsišaukusių herojų?
Dievaži, dar betrūko, kad į eterį išeitų koks buvęs ministras pirmininkas Albertas Šimėnas, kuris 1991 metų sausį, per kritiškiausią momentą gėdingai pabėgo ir pasisakytų pirmuoju asmeniu, kalbant apie kovotojus, apie savo kovą bei pergalę bei pasiūlytų padainuoti himną kartu. O nesutikus – pasipiktintų.
O palyginimai man visgi būtų įdomūs. D.Grybauskaitė buvo nežinia kur, darė nežinia ką. Dainavo su nežinia su kuo, nežinia kam pritariant, ir mažą vidinį karą, kurį neva kariavo prieš kažką, laimėjo. Laimėjo nežinia kaip. Klausti, patriotinių entuziastų požiūriu – Tėvynės išdavimas. Šiandien žmogus, laikantis klausimą apie savo išėjimo iš tarnybos sovietams datą paslaptimi- viršūnėje ir moko mylėti Tėvynę.
A.Šimėnas – 1991 m. sausio 10 d. – sausio 13 d. – LR Ministras Pirmininkas. Jo istorija bent jau žinoma. Kai jį paskyrė, sovietai pasiuntė tankus, žmogus išsigando, niekam iš politinių bendražygių (įskaitant profesorių Vytautą Landsbergį ir tuometinį „žvalgų vadą Mečį Laurinkų) nieko nesakęs, lydimas Seimo gynėjų komandos, išmovė slėptis pas vieną Dzūkijos kleboną.
Parlamento gynėjai, kurie, negalėdami patikėti tuo, kas vyksta, parvežė jo laišką atgal, nevadina kitaip kaip dezertyru. Tai žmogus ir nelenda į eterius – ramiai sau kiūto šiltai įsitaisęs „Lietuvos geležinkelių“ vadovybėje, laukia labai geros pensijos, tvarkydamas ekonominę šalies transporto strategiją.
Keistas toks pasitikėjimo lygis, bet bent jau nelendama su patriotiniais pamokymais – kur ką pirkti ir kokiu traukiniu važiuoti: į Lenkiją, ar į Turmantą.
Abiejų lyg labai skirtingų asmenų „mažas vidinis karas“ daug kuo panašus. Aukštoji partinė mokykla juk irgi savotiška klebonija, nors komunizmas ir kvazireligija. Vienas gal karą mažą ir vidinį jau laimėjo, vaikšto raudonais kilimais bei kitus moko gyventi, kitas tyliai kasasi pergalės link, nes irgi buvo gudrus. Tiek to. Maža kas kur kada movė. Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas irgi buvo dingęs tomis – 1991 metų sausio – dienomis. Anksčiau sakė kūręs kažką panašaus į pogrindį. Tai dar viena istorija. Paskui, jau gerokai vėliau, Vilniaus meras Artūras Zuokas, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba krėtė jo būstinę – irgi movė Varšuvos link.
Maukite, kur jūs norite ir slėpkite savo „mažus vidinius karus“, kur jums patinka. Tik nebekabinkite makaronų ir leiskite pasidžiaugti ne savo atėjimu į valdžią bei asmeniniais „indėliais“.
Pačia Nepriklausomybės švente, kuri net ir patiems signatarams niekaip nepriklauso, įsikalkite į makaules, džiaugsimės, kur norime – už tai ir kovojome, o ne už jus. Ir Suvalkuose, ir Berlyne, ir Mėnulyje. Ir dar liksite skolingi už kosminę programą. Tad – štiš iš šventinio ekrano, atsibodusios šmėklos.
