Ar negalėjo (galėjo) prokuroras (ne)skelbti ikiteisminio tyrimo duomenų?
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis ir Baudžiamojo proceso kodekso 164 straipsnis aiškiai nustato, kas yra ikiteisminio tyrimo vadovas ir organizatorius, kitais žodžiais tariant, kas yra nusikaltimų tyrimo šeimininkas. Visiškai logiška, kad ir informacijos skleidimas pagal šio kodekso 177 straipsnį yra visiška prokuroro diskrecija su išlyga nepilnamečių ir nukentėjusiųjų atžvilgiu. Kas gi buvo atskleista? Jeigu vertinsime tik šaltinį – nutarimą, tai yra procesinio dokumento dalį, kuriame nėra sprendimo rezoliucinės dalies.
Prokurorų nutarimai paprastai gali būtų prieinami proceso vykdytojams bei dalyviams ir nesudaro ikiteisminio tyrimo paslapties. Nutarimas gali būti apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui ir tokiu būdu informacija gali pasiskleisti dar toliau.
Dar priminsime, kad procesiniai dokumentai beveik laisvai keliauja į Seimo komitetus ir komisijas, iš kurių kartais nuklojamas ar praskinamas tiesus kelias į viešąją erdvę. Tačiau Lietuvos politinė istorija mena, kaip buvęs Generalinis prokuroras D. Valys, nepateisinęs lūkesčių spyriojosi Seimo politikų norams gauti ikiteisminio tyrimo medžiagą (nors kyla klausimas, ar atsilaikė jis Ekscelencijos norams).
Tačiau samprotavimai apie nustatytas tvarkas būtų visiškai pagrįsti, jeigu mes nežinotume ikiteisminio tyrimo duomenų apie ministrų ir Druskininkų miesto mero pokalbių užkulisius.
Ministras pirmininkas, papasakodamas apie pokalbį su Prezidente dėl nebaigto ikiteisminio tyrimo perspektyvų, atskleidė baisią paslaptį apie sugriautą Lietuvos valstybės pamato dalį – prokuroro nepriklausomumą. Ko vertas šiandien bet koks prokuroro sprendimas, jeigu Tauta žino, kad prokurorus valdo politikai, o ne įstatymai? Klausimas, ar teisingumo vykdymo pamatas nepradės irti, kai jo sudedamoji dalis skystėja? Tai klausimas ties kuriuo turėtų susimąstyti visi esami ir būsimi politikai, nes Lietuva laukinio teisingumo antrąkart gali ir neįveikti.
Priminsiu, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje tiriami ne politiniai įvykiai, o nusikaltimai ir informacijos skleidimas yra pirmiausiai siejami su proceso dalyvių sužinojimu apie tam tikras aplinkybes, kurių atskleidimas gali pakenkti tyrimui. Baudžiamajame procese nėra visuomenės, kaip ikiteisminio tyrimo dalyvio ar tyrimo vykdytojo.
Visuomenė atsiranda tik teismo salėje, kai baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu pasiekia teismą ir nagrinėjama viešai. Nebent „prokurorų valdytojai“ sugrįžo savo mintimis į sovietmetį, kur nerimstanti visuomenė, neklystanti partija ir vieninga profesinė sąjunga aktyviai kišdavosi į tyrėjų, prokurorų ir teismų darbus. Kita vertus, tai, kas buvo sudėta į nutarimo turinį, patvirtina abejones dėl prokuroro nepriklausomumo.
Kodėl?
Visų pirma, nutarime sudėti argumentai, kurie leidžia manyti, kad nutarimo dalies viešinimas buvo iš anksto apmąstytas ir nukreiptas ne į proceso tikslus, o į viešą asmenų diskreditaciją. Surašant nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo nėra jokio kito poreikio vargintis ir spausdinti nutarime pokalbį, kuris įrodo nusikalstamos veikos nebuvimą (taip galima būtų perrašyti visus du šimtus puslapių ikiteisminio tyrimo medžiagos).
Antra, paskelbtas pokalbių turinys neįrodo kalbėjusiųjų baudžiamųjų korupcinių veikų, bet atskleidžia valstybės valdymo procesų trūkumus. Tačiau tai nėra prokuroro tyrimo ir nagrinėjimo objektas, bet būtent teisėkūros problemos ir institucinis lobizmas buvo tai, kas turėjo būti įdėta į prokurorų nutarimo eilutes.
Trečia, nutarimo turinys atskleidžia tyrimo spragas ir nesugebėjimą surinkti pakankamai įrodymų dėl korupcijos apraiškų, kurios prasiskverbia pro nepotizmo ryšius.
Ketvirta, paskelbtoje nutarimo dalyje, pažeidžiant baudžiamojo proceso nekaltumo prezumpciją, buvo sudėti asmenų elgesio aprašymai, kuriais abejojama dėl jų nekaltumo. Suprantama, kad prokurorų nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra teismo išteisinamasis nuosprendis, tačiau šiuolaikinėje Lietuvoje vyrauja ne carinės Rusijos Jekaterinos II-osios tvarka, kurioje nenuteisus asmenį palikdavo įtarimus (ostavit pod podozrenijem).
Penkta, kvalifikuotas ir mąstantis teisės magistras – prokuroras, savarankiškai vargu ar leistų sau viešai skelbti liudytojų vardus ir pavardės kartu su jų duotais parodymais. Šiuo nesaikingu atvirumu buvo atidaryta dar viena nepasitikėjimo prokurorais skrynia.
Ar daug atsiras liudytojų, norinčių prisiminti aplinkybes, jeigu jie žinos, kad viskas bus paviešinta visam pasauliui? Šešta, ar valdžios pokalbis buvo vienintelis dėl šio teisės akto. Pasirodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ visos vyriausybės kaitaliojo ne vieną karta (Brazauskas A. – 8, Butkevičius A. – 7, Kirkilas G. – 3, Kubilius A. – 8, Stankevičius M. – 2, Šleževičius A. – 2, Vagnorius G. – 3).
Iš visų šešiolikos vyriausybių tik A. Abišala, B. Lubys ir R. Paksas būdami ministrais pirmininkais neprisilietė prie šio, tapusio nelaimingu šešioliktajam, vyriausybės nutarimo. Pagrįstai iškyla klausimas: kodėl tik dabar kriminalinės žvalgybos priemonės buvo nukreiptos į šio nutarimo pakeitimo iniciatorius ir rengėjus?. Palikime tai paaiškinti kitiems.
Taigi, išdėsčius šiuos argumentus, manau, prokurorų surašytas nutarimas neturėjo būti paviešintas, bet susiklosčiusiose teisėsaugos ir politikų santykiuose negalėjo būti nepaviešintas. Taip ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas iš vienos pusės galimai sprendžia politinius siekius, tačiau iš kitos tarnauja teisinių valstybės pamatų griovimui.
Tačiau tai ne vienintelis pavojus. Pirma, privaloma paminėti ir tai, kad informacija sudėta nutarime gauta kriminalinėje žvalgyboje naudojamomis priemonėmis, baudžiamajame procese tai neviešo pobūdžio proceso priemonės.
Šis nutarimas sudaro precedentą, kai žvalgybos priemonėmis gauta informacija tiesiogiai iš valstybės institucijų patenka į viešąją erdvę. Per 26 metus Lietuva planingai ir nuosekliai „žvalgybinosi“, t. y. sureikšmindavo žvalgybinę informaciją ir perkeldavo ją iš nusikaltimų tyrimo į civilinę, politinę ir viešąją erdvę.
Manau, kad kriminalines žvalgybos metodų ir informacijos skverbimosi į viešąjį gyvenimą apogėjumi tapo asmenų sulaikymo operacijos fiksavimą žurnalistais. Šiam „veiksmo filmui“ trūko tik vaizdų transliacijos, darytos iš dronų, kaip žymiajame filme „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas“.
Antras pavojus yra žvalgybinės informacijos kėlimasis į viešąją erdvę.
Informacija, surinkta kriminalinės žvalgybos įrankiais ir baudžiamojo proceso priemonėmis (sekimu, telefoninių pokalbių klausymusi, pašto korespondencijos peržiūra, elektroniniais ryšiais perduodamos informacijos stebėjimu ir pan.), gali būti ne tik nusikalstamos veikos, bet ir banali bei buitinė arba, kitais žodžiais tariant, privataus, asmeninio pobūdžio.
Klausimas, ar visi Lietuvos piliečiai serga ekshibicionizmu ir noriai sutinka, kad kiekvienas jų gyvenimo momentas nuo ryto iki vakaro būtų skelbiamas visuomenei? Tikriausiai ne. Nes net socialiniuose tinkluose kiekvienas skelbia apie save tik tai, kas, jo manymu, yra priimtina ir gali tapti „vieša paslaptimi“. Todėl baudžiamasis procesas ir Kriminalinės žvalgybos įstatymas nustato pareigūnams ir dalyvaujantiems procese dalyviams griežtas elgesio su informacija taisykles.
Taigi privatus piliečių gyvenimas ir jo apsauga yra neginčijama vertybė.
Tačiau kiek kitaip vertinamas viešųjų asmenų privatus gyvenimas, juolab, kad jų elgesys turėtų lemti tai, kad šie žmonės tarnauja visuomenei. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004 pažymėjo „ viešas asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, viešam asmeniui keliami aukštesni elgesio reikalavimai nei privačiam.
Todėl viešas asmuo turi toleruoti apie jį skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę „. Pritardami šiai nuostatai pažymėsime, kad tarnybiniai pokalbiai nepriskiriami privačiam gyvenimui, todėl nei vienas šio skandalo dalyvis negalėtų pretenduoti į garbės ir orumo gynimą dėl jų pokalbių paviešinimo.
Visuomenė jau įprato reikalauti viešumo iš valstybės įstaigų ir institucijų, savivaldybių institucijų. Tačiau valstybės institucijos draugiškai spyriojasi, dozuoja informaciją, kartais ją slepia.
Tad „natūralu“, kad visų lygių biurokratinis aparatas vengia viešumo ir skaidrumo. Būtent todėl nuo 2002 metų Korupcijos prevencijos įstatymo priemonės sunkiai skinasi kelią viešajame sektoriuje. Nepaisant visų atvirų valstybinio aparato pastangų, visgi visuomenei pavyko pripratinti valdžią dažniau teikti ataskaitas ir skelbti sprendimus savo tinklalapiuose. Nors „viešumo ir skaidrumo karas“, kaip ir karas keliuose, dar nelaimėtas.
Žiniasklaidos dalyvavimas fiksuojant specialiojo liudytojo ir įtariamojo asmens sulaikymo proceso ir prokuroro nutarimo paskelbimo precedentus yra „droninės teisės“ apraiška viešajame ir privačiame gyvenime.
Atrodo, kad visi piliečiai dabar online režimu galės stebėti procesus iš viršaus ir matyti, kaip vyksta politinio karo veiksmai vyriausybėje, ministerijoje ir savivaldybėje, o gal ir piliečių šeimose. Tačiau „droninė teisė“ turi teigiamus viešumo ir skaidrumo bruožus tik tuomet, kai demokratinėje valstybėje visi susitaria dėl žaidimo taisyklių, o prokurorai griežtai laikosi įstatymų ir neleidžia sau savo įrodinėjimo beviltiškumą kompensuoti viešomis akcijomis.
Dabartinis skandalas atskleidė visuomenės poreikį žinoti, kaip vyksta sprendimų priėmimas, kaip bendrauja tarpusavyje valdžios atstovai. Iš esmės mes artinamės prie nacionalinio sprendimų priėmimo procedūros (monitoringo) stebėsenos registro, kuriame bus kaupiama ne tik rašytinė, bet ir audiovizualinė informacija visų valstybės lygių sprendimų priėmimo procesuose.
Kiekvienas biurokratų susitikimas, darbo grupės posėdis, vadovų ir pavaldinių pokalbiai su bet kurio lygio kolega bet kurioje institucijoje.
Šio registro duomenys būtų prieinami darant tarnybinius patikrinimus, priimant sprendimus, analizuojant sistemos veikimą ir taip pat prieinami visuomenei ir žiniasklaidai. Ar tai utopija? Manau, ne, technologiškai tai padaryti visiškai nesudėtinga. Toks registras turės pliusų ir minusų.
Paminėsiu pliusus, atsižvelgdamas į dabartinę valdymo krizę. Pirma, tai privers tarnautojus galvoti, ką kalba; jie taps mandagesni; pokalbiai bus ne tušti, bet argumentuoti; bus fiksuojami ne tik kvaili pasiūlymai, bet ir protingos mintis, kurių „vadukai“ atsisakė; piliečiai, komisijos ir teismai gaus papildomą įrodymų šaltinį. Kalbant apskritai, šis registras bus reikalingas tam, kad visuomenė pamatytų, kokio lygio cinizmo, kvailumo ir abejingumo, slaptumo ir godumo užaugintas valstybinis politinis-biurokratinis drakonas.
Kalbant apie minusus, leisiu sau išklausyti komentatorių nuomones ir pasisakymus.
Advokatas prof. dr. Ryšardas Burda yra Kazimiero Simonavičiaus universitetoTeisės fakulteto dekanas
