Priminsiu, jog 2008-2012 m. jų kadencija pasižymėjo panašia propagandine stilistika, kur žodis „proveržis“ turėjo suteikti jų veiklai ypatingą ryžtingumo ir kompetencijos atspalvį. Tačiau praktikoje savo valdymo metu ryžtą jie pademonstravo tik ten, kur didelio proto ir gebėjimų nereikėjo – brangiai skolinosi, išdidžiai atsisakinėjo pigių TVF paskolų, uždarinėjo bankus, varė iš šalies nacionalinį verslą, kviesdami vietoj jų užsienio investuotojus.
Net skambiai išreklamuota valdininkų „saulėtekio“ akcija baigėsi niekuo, o sukurta komisija prie Premjero A.Kubiliaus tyliai išsiskirstė nė nesulaukusi kadencijos pabaigos. Valdininkai liko savo vietose, o kai kur jų net padaugėjo. Apskritai „saulėtekio“ komisija buvo naudojama tik kaip savo žmonių įdarbinimo priedanga, dažnai dar menkiau kompetentingų nei prieš tai buvę.
Įdomu tai, kad šįkart „proveržius“ jie skelbia pirmiausia tose srityse, kurios jų, konservatorių ir liberalų, valdymo laikotarpiu ir buvo daugiausiai nustekentos. O būtent švietimo, socialinėje, pajamų didinimo srityse. Jei tai – atgaila, tai būtų gal ir neblogai, tačiau abejotina, nes, baigdami kadenciją, liberalų ir konservatorių koalicija gyrėsi itin „sėkminga“ švietimo reforma. Todėl keista, jog jų jau „reformuotai“ sričiai vėl reikia proveržio.
Šiaip tikrieji proveržiai įvyksta ne dėl propagandinių pareiškimų, o ilgalaikio ir kruopštaus darbo dėka, ko konservatoriams dažniausiai pritrūksta, kitaip sakant, reikia net ne vienos Vyriausybės kadencijos. Būtent taip atsitiko su energetika, euro įvedimu, mokslo verslo slėniais, kurie bvo pradėti dar 2007-ais, o baigiami tik dabar.
Konservatorių „proveržiais“ būtų galima patikėti tik tuomet, jei jie rastų jėgų įvertinti savo valdančiosios kadencijos klaidas: besaikį ir neatsakingą skolinimąsi, nekonstitucinį pensininkų pajamų sumažinimą, ankstesnių vyriausybių energetikos projektų stabdymą. O ypač visiškai niekuo nepagrįstą krašto apsaugos žlugdymą.
Lengva dabar reikalauti iš valdančiosios koalicijos 2 proc. nuo BVP krašto gynybos biudžeto, ir kuo anksčiau, kai palikai dabartinei Vyriausybei tik 0,75, ko neturėjo nei viena NATO šalis... Niekas ligšiol nepaaiškina, kodėl ir kaip atsitiko, jog labiausiai Rusijos grėsmę jaučianti partija, kaip konservatoriai save pristato visuomenei, nuginklavo Lietuvos kariuomenę per kelis savo kadencijos metus?
Tačiau labiausiai konservatoriai kartojasi savo tariama kova su korupcija, skambiais kaltinimais kitoms partijoms, ką jie darė ir 2008-aisiais. Visiškai nereaguodami į savo pačių veikėjų galimai korupcinius veiksmus, jie entuziastingai moko kitus skaidrumo, politinės atsakomybės ir pan., nors savo valdymo metu nė iš tolo tuo nepasižymėjo.
Greičiau net priešingai, nes nepamenu nei vieno atvejo, jog premjeras A. Kubilius principingai, kaip to reikalauja iš kitų, būdamas opozicijoje, pasielgtų nors vieno savo Vyriausybės nario atžvilgiu. Todėl ir ši jų „kova“ nėra įtikinama ar bent jau nuoširdi ir vargu ar iš grynai propagandos rėmų kaip nors išlipa.
Dar viena itin ryški propagandinio proveržio sritis – esą atsinaujinusi konservatorių partija.
Taip, ir vėl Landsbergis, tik šįkart jaunesnis, įtraukė keletą savo bičiulių į sąrašą, tuo pačiu pašalindamas nepaklusniuosius.
Tačiau visa šiai partijai būdinga retorika, kaltinimai kitiems, nesavikritiškumas, savo klaidų nematymas, visuomenės dalijimas į patriotus ir ne, į modernius ir ne, ir vienintelių teisuolių aureolė išliko.
Todėl tenka daryti išvadą, jog konservatorių propagandos krizė yra bado akis – stilistika ta pati, metodai kaltinti kitus, tik ne save, nesikeičia, visi nekonservatoriai ar už juos nebalsuojantys yra nepažangūs, nemoderniški ir, aišku, nepatriotiški.
O ypač, jei jie dar leidžia sau Kovo 11-ją išvykti kur nors į Lenkiją pigesnių prekių. Taigi, jei jie, rinkėjai, dar leis sau išrinkti rudenį nekonservatorius, tik patvirtins konservatorių matymą, jog nesusipratėlių ir nepatriotinių jėgų gretos dar padidėjo.
