Jeigu po Aukščiausiosios Tarybos rinkimų nebūtų buvę pasirūpinta pradanginti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimų garso įrašų, galėtume sugretinti du Landsbergius – dabartinį radikalą su tuometiniu atsargiu laviruotoju, bijančiu žodžio „Nepriklausomybė“, brukančiu į Konstitucijos projektą Lietuvos suverenitetą SSRS sudėtyje ir apsistačiusiu KGB agentais.
Landsbergiui jau buvo 56 metai, kai tai nutiko. Jis buvo gerai materialiai įsitaisęs, gavęs visus titulus ir laipsnius. Pati aukščiausia valdžia jam buvo palanki. Kam ją keisti? Net geležinė uždanga Landsbergiams paslaugiai prasiskleisdavo, vos jie sumanydavo įkvėpti oro anapus jos.
Nenuostabu, kad Landsbergiui iki šiol gana sunku pasidalyti kokia nors asmenine patirtimi ir paaiškinti, kas darė bangą, iš kurios atsirado Sąjūdis. „Šaltiniai, upeliukai. Mūsų judėjimas – Lietuvos Sąjūdis – gimė ir susikūrė nežinia kada...“ Kaip studentas per neišmoktą egzaminą, o juk galėjo tiesiog parašyti tiesą apie savo paties intaką į Sąjūdžio upę: pavyko apgauti organizatorius...
Landsbergio atsiradimas Mokslų akademijos salėje 1988 metų birželio 3 d. ir žaibiškas šuolis į Nepriklausomybės kūrėjų būrį yra vienas labiausiai intriguojamų naujosios Lietuvos istorijos detektyvų. Kodėl?
Todėl, kad šito Landsbergio niekas iš jo organizatorių į Sąjūdį nekvietė! Vilniuje Sąjūdžio atsiradimas turėjo labai akivaizdžios specifikos, kurią būtų galima įvardyti vienu žodžiu: infiltracija.
Ne tas Landsbergis
(...) Yra dar vienas labai svarbus klausimas: o kaip tada į susirinkimą Mokslų akademijoje pateko Vė Vė tėvas? Gal šeimoje jau iš anksto buvo sutarta susikeisti vaidmenimis? O gal paskambino kažkuris „kuratorius“ iš valdžios ir patarė nueiti? Atsakymo nėra. Žinomas tik rezultatas.
Tąsyk Mokslų akademijoje Landsbergis tėvas pasinaudojo sūnaus draugų neatidumu ir įšoko į būsimosios valdžios valtį, kurios irklą jis netruks paimti į savo rankas, o jam asistuos vienas iš gausaus būrio KGB agentų, kurių palyda kaip šleifas visą laiką driekėsi paskui šį žmogų.
Landsbergis buvo žinomas Sąjūdžio sumanytojams, tiesiog jis buvo laikomas labai konservatyviu, netikinčiu jokiomis permainomis žmogumi.
A.Medalinskas pasakojo toliau: „Buvau liudininkas jo labai pesimistinių kalbų apie bet kokį pakilimą. Ir kaip vieną tokių ryškesnių atsimenu jo kalbą „Kultūros barų“ forume 1987-aisiais, o gal 1986 metais, kur jis pasakė: „Ką jūs čia kalbat, nieko čia nebus.“ Pirmininkavo Krescencijus Stoškus. Tokį aš jį ir prisiminiau. Visai neseniai Vytukui per Sąjūdžio 25-mečio renginius pasakiau: „Šiaip jau aš tave buvau įrašęs.“
A.Medaliskas, aktyvus ikisąjūdinių bruzdėjimų dalyvis, norėjo, kad neliktų jokių abejonių:
– O šito Landsbergio, kuris paėmė valdžią, aš nemačiau klubuose, iš kurių telkėsi Sąjūdis. Bet negaliu tvirtinti, kad nebuvo kažkokios muzikų grupės.
Čia jau jis pataikė kaip pirštu į akį. „Muzikų grupė“ Sąjūdžio prieigose buvo, tačiau Landsbergis joje dalyvavo labai keistu būdu. Prieš pat Nepriklausomybės skelbimą jis kažkaip, lyg permainų flagmanas, prisitaisė prie Kompozitorių sąjungos profsąjungos ir... įsikraustė į muzikams statyto namo butą per du aukštus prestižiniame Vilniaus rajone Žvėryne.
Tačiau turtinius dalykus, per kuriuos skleidžiasi visas mūsų herojaus menkumas, kol kas palikime nuošalėje, nes Bronius Genzelis dabar jau paaiškins, kodėl Sąjūdyje nebuvo nė vieno disidento, tikro kovotojo už Lietuvos Nepriklausomybę:
– Buvo du kriterijai, pagal kuriuos rašėme žmones į iniciatyvinės grupės sąrašus. Saugumiečiai mažiau galėjo kibti prie SSKP narių ir tų, kurie su moksliniais vardais ir titulais. Jeigu bus disidentų – problema. Antanas Terleckas tai žinojo. Todėl tarp Sąjūdžio iniciatorių disidentų nebuvo.
B.Genzelis liudijo neprisimenąs, kad Landsbergis būtų atėjęs į pirmą Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimą. Kai Landsbergis galiausiai pasirodė, jis ten nebuvo saviškis, juolab – ne lyderis.
Buvo kitų. Juozaitis iš jų išsiskyrė labiausiai. Jis kalbėjo skardžiu, dar paaugliškai lūžtančiu balsu ir traukdavo jaunus žmones iš pradžių į savo viešas paskaitas apie krikščioniškąją filosofiją, o po to ir į Sąjūdžio mitingus. Kai jis išeidavo į priekį, minią apimdavo jaudulys.
Jis vienintelis sugebėdavo sukelti tą bangą, kai į priekį, kuo arčiau scenos, nuvilnija jaunas kraujas. Šitas vyras sugebėdavo įaudrinti ne tik protus, nors jį patį jaudino tik revoliucija. Greta dar buvo Algirdas Kaušpėdas su savo dainomis, Zigmas Vaišvila su antiatominiu patosu ir labai prasta iškalba bei grupė radikaliai nusiteikusių vyrų ir moterų iš Kauno.
Visiems jiems kažin ko stigo. Vieniems – iškalbos, kitiems – ūgio ar išvaizdos. O Juozaitis turėjo viską. Ar Arvydas tai suprato? Vargu. Juozaitis nebuvo politikos, juolab – valdžios žmogus. Jis buvo keistuolis ir filosofas, kaip ir jo mokytojas Šliogeris. Porelė, be kurios Sąjūdis nebūtų įvykęs. Tačiau Juozaičio galią suprato Vytautas Petkevičius.
Gaivalas, girtuoklis, atviras, įžūlus bolševikas ir pasiutusiai talentingas rašytojas. Iš tų sovietinių ir dabar keikiamų, tačiau palikusių mums to laiko lietuvio rašytinį sielos spaudą, nes gebėjo aprėpti romano, sagos formą. Gali pykti dėl siužeto ir charakterių vingių, dėl to, kam skyrė gerojo, o kam – blogojo vaidmenį, tačiau parašyta meistro.
Paskui juos einantys, tie, kurie dabar pakišami mokykloje vietoj tikrų romanistų, tėra atkaklūs žmonės, prisiverčiantys parašyti daug puslapių teksto. Geriau būtų į savo drobules įsivynioję ir patylėję...
Taigi, Petkevičius Sąjūdyje buvo vienintelis, kuris laiku, kai dar viską buvo galima pakeisti, pasakė Landsbergiui į akis: „Apsišaukėlis!“ O gal tai buvo kitas žodis? Žodis galėjo būti ir kitas, bet mintis – ta. Petkevičius putojo, tyčiojosi ir galiausiai atvedė tuometinei faktinei valdžiai – komunistams A.Juozaitį: „Susipažinkite. Būsimas Lietuvos prezidentas.“ Petkevičius taip elgėsi mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis manė žinąs, pas ką eiti, – kas Vilniuje tada viską sprendė. Sakinį apie būsimą prezidentą jis pasakė Lionginui Šepečiui, komunistų partijos, o tada visų (net sąjūdininkų) kalbose – tiesiog partijos centro komiteto ideologijos sekretoriui.
Petkevičius tik vėliau suprato, kad nuėjęs pas Šepetį pats atidavė avį vilkui...
