Administracijos direktorius Gintaras Petrauskas pažymėjo, kad iki šiol galiojanti rinkliavos už lauko reklamą sistema buvo ir tebėra labai sudėtinga ir neskaidri. Lauko stendų valdytojai rinkliavą už išorinę reklamą mokėdavo tik už tą laikotarpį, kai stenduose būdavo skelbiama komercinė reklama. Bet informaciją, kiek ir kokios reklamos yra stenduose, savivaldybei pateikdavo pačios įmonės kiekvieno mėnesio pabaigoje.
Stendų yra tiek daug, kad kontroliuoti ir patikrinti realių skaičių savivaldybei būdavo neįmanoma.
Anksčiau bet kuri įmonė rinkliavą mokėdavo už, pavyzdžiui, 8 mėnesius per metus didesniu tarifu, o dabar mokės visus 12 mėnesių, bet mažesniu tarifu, tad sumokama suma liks panaši.
Socialinė reklama, kaip tikino administracijos direktorius, dėl to nenukentės. Turint omenyje, kad tokias reklamas skelbiančios įmonės vadina save socialiai atsakingomis. Jei taip, kokios problemos? Susimokėjote už stendą ir dėkite kokią norite reklamą: ar raginimą nemušti vaikų, nepirkti moterų (socialinė reklama), ar siūlykite tepalus automobiliams, kosmetikos priemones. Jūsų reikalas.
Savivaldybei, suprantama, taip geriau – paprasčiau surinkti mokesčius, prižiūrėti reklamos ūkio skaidrumą.
Žinoma, naujoji tvarka patiks ne visiems verslininkams. Juk anksčiau būdavo: nėra mokamos komercinės reklamos? Priklijuoji ant stendo piešinį, vaizduojanti varlę ryjantį gandrą, parašai: „Ir Kaune gyventi galima“ – taigi socialinė reklama, už skydą mokėti nereikia.
Pagal naujas taisykles išnyks prielaidos gudrauti prisidengiant socialine reklama, ir tokių anekdotais tapusių, Kauną pajuokiančių šūkių nebepasirodys.
O jų būta ypač smagių, ne tik tas, kuris skelbė apie galimybę gyventi net Kaune. Prie vienos reklamos studijos prieš daugiau kaip dešimtmetį puikavosi didžiulis stendas su užrašu: „Ką gero gali pasakyti apie estus?“
Tos studijos savininkui kažkas nepatiko Estijoje, tai ir parašė Baltijos šalių vienybę pakertančius žodžius.
Kita tų pačių gamintojų reklama buvo, atvirkščiai, ne peikianti, o girianti kaimyninę tautą. Tiksliau – buvusią kaimyninę, vokiečius. Stende buvo pavaizduotas į laikrodį rodantis vyriškis ir parašyta: „Aš ne vokietis, kad laiku atvykčiau į darbą.“
Mintis taikli, bet imant visumą – kvailoka socialinė reklama.
Iš tiesų, ne taip jau lengva kitąkart būna suprasti, pavaizduotas siužetas yra socialinė ar komercinė reklama. Ne taip seniai V.Krėvės prospekto pradžioje, važiuojant „Teo“ link, nuo Savanorių prospekto ir aplinkui į dangų kilo stendai su vaizdais, iliustruojančiais Dešimties Dievo įsakymų priesakus.
Priesaką „Nežudyk“ vaizdavo peilis (ar pistoletas?), „Nevok“ – pinigų kapšas.
Mįslingiausiai atrodė priesako „Nepaleistuvauk“ iliustracija: moteriškos kojos, aptemptos erotiškomis šilkinėmis kojinėmis su dar erotiškesniais kojaraiščiais ant šlaunų.
Iš pirmo žvilgsnio ir nesuprasi, ar tai socialine reklama, raginanti laikytis dorovės normų, ar komercinė moteriškų kojinių reklama.
Teisybę sakant, tas erotiškas piešinys ne itin tvirtą dorovinį stuburą turintiems vyrams, ko gero, kėlė anaiptol ne dievobaimingų minčių.
Žinoma, yra ir labai teisingos, prasmingos socialinės reklamos. Tarkime, įvažiuojant į Kauną Savanorių prospekto pradžioje kabantis stendas įspėja tėvus, vis dar įsikibusius bjaurios protėvių tradicijos auklėti vaikus diržu. Apie rūkymo žalą perspėjanti socialinė reklama, kurioje cigaretės pavaizduotos kaip sprogmenys ir vinys į karstą, – paprastas, bet geras sumanymas.
Beje, tokios socialinės reklamos – ne vien verslininkų labdara viešam reikalui. Už jas sumoka valdiškos įstaigos, dažniausiai iš ES programų lėšų.
Gaila, kad viešojo transporto stotelėse neliko plakatų iš tarpukario spaudos reklamų – jos pagyvindavo šiuolaikišką urbanistinę aplinką retro romantikos atspalviais.
Ypač aktualiai po euro įvedimo atrodė senovinė karikatūra ant viešojo transporto stotelės prie buvusio „Planetos“ kino teatro (dabar – turgus). Piešinyje iš tarpukario laikų žurnalo buvo skelbiama, kad pienas pirkėjui miestiečiui brangus todėl, kad didelius antkainius uždeda žaliavos supirkėjai tarpininkai ir prekybininkai.
Ant „Takiosios Neries“ stotelės stiklinės būdos akį linksmino irgi smagus retro vaizdelis, raginantis laikytis švaros: tautiniais drabužiais apsirengusi lietuvaitė iš trobos šlavė blusas, tarakonus ir kitus parazitus.
Gaila, nebėra tų tarpukario laikus menančių puošmenų.
Bet kuriuo atveju dabar, kai už visus reklaminius stendus, nesvarbu, kokiems tikslams jie naudojami, teks mokėti vienodą nustatytą mokestį, sveiko gyvenimo būdo, dorovės, socialinių paskatų propaganda turėtų tapti atsakingesnė ir prasmingesnė.
Nesiliaujančios emigracijos ir aštrėjančios geopolitinės situacijos kontekste ypač reikalingi padrąsinantys, gimtąjį miestą mylėti įkvepiantys šūkiai ant aukštai iškeltų skydų.
Tarkime, galėtų būti tokia teisinga socialinė reklama: „Aš džiaugiuosi, kad gyvenu Kaune, kur veikia sparčiausias bevielis internetas Lietuvoje“, arba „Aš džiaugiuosi, kad Kaune važinėju moderniu viešuoju transportu“. Na, iš tiesų pakenčiamu transportu.
Ir dar daug kauniečius drąsinančių žodžių gali byloti nuo reklaminių skydų – kad jie saugiai vaikšto Ąžuolynu (tik padoraus tualeto ten nėra ir suoliukų trūksta), kad po kelių dešimtmečių jau važinėja lygiomis gatvėmis (na, ne visos jos tokios), nebijo grįžti iš senamiesčio pamušta akimi, pasivaikščioję vakare (iš tiesų pasitaiko).
Daug gerų dalykų apsidairę aplink pastebime, kai niekingų, ūpą numušančių užrašų ant reklaminių stendų nebematome.
