Ar taip būtų ir realybėje, ar lemtingi sprendimai būtų priimami būtent
taip, kaip parodyta filme, eilinis žiūrovas, neišmanantis NATO virtuvės,
negali kritiškai spręsti, nebent profesionalūs komentatoriai paaiškintų,
kad yra kitaip.
Bet du komentatoriai, buvę krašto apsaugos ministrai R.Juknevičienė ir
G.Kirkilas, šiuo klausimu nieko nepasakė žiūrovams. O jeigu yra taip,
kaip „vadavietėje“ sėdintys svarsto ir, svarbiausia, argumentuoja, kyla
daug liūdnų klausimų.
Trumpai tariant, eilinėje profsąjungos taryboje rimčiau svarsto nei
sėdintieji filme: duoti rimtą atsaką Rusijai ar ne?. Keista, bet filme
visiškai negirdėti ir nematyti Latvijos valdžios, prezidento, premjero,
parlamento, kurie neva nebesusitvarko su situacija ir kreipiasi į
sąjungininkus.
O gal to ir nereikia? Už juos nusprendžiama? O jeigu Latvija pati ar
pasitelkusi Lietuvos ir Estijos nuolatos stiprinamą gynybą gali
susidoroti su iškilusia problema? Tarkim, kad nebegali.
Tada kur tos pirmosios trys dienos, skirtos pradiniam atsilaikymui,
jeigu per tas kritines dienas išvis dar svarstoma, ar reikia ką nors
daryti? Filme matome, kaip veikia rimti ginklai, bet už kadro lieka
jų pasekmės. Sakykime, į kurią pusę pasuka radioaktyvūs debesys?
Vienas „vadavietės“ personažas ginčo įkarštyje staiga pareiškia, kad jam
visai negaila sunaikinti keliasdešimties tūkstančių rusų. Tik neaišku,
ką personažas turi omenyje -- kariškius ar civilius. Jeigu ir
pastaruosius, kyla klausimas dėl „personažo“ pažiūrų.
Kiek žinoma, JAV karo lakūnai Irake ir Sirijoje turi griežtą nurodymą
nenaikinti teroristų įtvirtinimų, jeigu žinoma, kad juose yra ir
civilių. Todėl JAV veiksmai ten ir atrodo lėti.
Ėmęs detaliau ir dalykiškai priekabiau analizuoti pradėtum klausti iš
esmės: kaip išvis toks, švelniai tariant, „kūrinys“ galėjo atsidurti
nemažai informuotos ir reiklios visuomenės akyse?
Galėjo, nes taip „reikėjo“. Filmo tikslas nėra pademonstruoti, kaip
veikia ar lemtingu metu „nesuveikia“ NATO. Filmo paskirtis – savita,
nors ir keista forma pasiųsti signalą visuomenei, kad dėl tų priežasčių,
dėl ko liejasi kraujas Ukrainoje, o galbūt net NATO zonoje, trečiojo
pasaulinio karo nebus.
Žemyninė Europa niekada nesivels į karinį konfliktą su Maskva. Net tuo
atveju, jeigu Rusija pradėtų „žaliųjų žmogeliukų“ akciją NATO
teritorijoje. Filmo pabaigoje priešingas „vadavietės“ sprendimui JAV
atsakomasis smūgis yra režisierių sugalvota paguoda suinteresuotiems
žiūrovams neįvaryti jų į visišką pesimizmą.
Vienas filmą pristačiusių komentatorių samprotavo, kad surežisuotoje
„vadavietėje“ sėdi vyresnės kartos veikėjai, o štai ateinantys į
sprendėjų gretas jaunieji bus ryžtingesni ir laiko nevilkins. Abejoju.
Vakarų Europa yra labai stipriai įsikibusi į savo gerą gyvenimą ir
niekada, net savo orumo kaina, neleis, kad virš jo pasirodytų
sparnuotosios raketos šešėlis.
Ar tai reiškia, kad esame priklausomi nuo Kremliaus savivalės ir
nuotaikų? Ne. Dabartinė Rusijos vos ne pasaulinė „grėsmė“ yra
pastarųjų metų Vakarų Europos propagandinis rezultatas stengiantis
užglaistyti savo pačių politines klaidas.
Jeigu Vakarai tinkamai – sankcijomis ir visomis kitomis spaudimo
priemonėmis – būtų reagavę į Maskvos agresiją prieš Gruziją, dabartinis
Rusijos ir Vakarų santykių peizažas būtų kitoks. Deja, Vakarai ieškojo
M.Saakašvilio kaltės ir sudarė visas sąlygas Rusijai panašiai elgtis
kitose vietose.
Krymo okupacija buvo netikėta tik politika nesidomintiems žmonėms.
Rusija jau nuo 1991 m. lyg lydeka budėjo ties Krymu ir laukė tinkamo
momento. Ir nors tai labai gerai žinojo tiek Vašingtonas, tiek
Briuselis, Maidano politinės klaidos tą progą vis tiek suteikė.
Propagandos pastangomis Rusija tapo vos ne globalinių siekių demonu.
Tačiau iš tikrųjų Rusija kaip buvo, taip ir liko silpnos ekonomikos
valstybė, kurios karinė pramonė tik pradeda atsinaujinti.
Kai kurie Rusijos kariniai laimėjimai daro įspūdį, bet su „įspūdžiu“
toli nenukeliausi. Kremlius tai gerai supranta ir šiuo metu pradeda
kitokią politiką: išlaikyti, kas „pasiekta“, ir gelbėti smunkančią
ekonomiką.
Vakarams „padedant“ Rusija įsitvirtino strategiškai rimtoje vietoje,
kitoje pusėje milžiniškos kalnų sienos, Pietų Osetijoje, ankstesnių
netoliaregių Gruzijos politikų dėka – Abchazijoje, o „padedant“
karštakošiams iš Maidano – Kryme.
Strateginiu požiūriu tai dideli laimėjimai ir, Kremliaus veikėjų manymu,
būtų kvaila viską vėl pastatyti ant kortos įsivėlus į kokį nors, net
atsitiktinį konfliktą su NATO. Viso pasaulio apžvalgininkams netikėtas
Rusijos traukimasis iš Sirijos, nors ir dalinis, yra tos pačios
Kremliaus pradėtos „išlaikymo“ politikos pasekmė.
Rusija nepraras įtakos Artimuosiuose Rytuose ir neįsivels į Turkijos
karą su kurdais. Maskva šią problemą palieka Vakarų Europai. Įdomi
aplinkybė: V.Putino sprendimą dėl dalinio pasitraukimo iš Sirijos
pradėjo girti Rusijoje gyvenanti ir dirbanti liberalioji opozicija.
Pasitenkinimo staigiais V.Putino posūkiais neslepia ir B.Obama. Taigi
vis mažiau priežasčių kurti filmo apie trečiąjį pasaulinį karą antrąją
seriją.