Ar taip būtų ir realybėje, ar lemtingi sprendimai būtų priimami būtent taip, kaip parodyta filme, eilinis žiūrovas, neišmanantis NATO virtuvės, negali kritiškai spręsti, nebent profesionalūs komentatoriai paaiškintų, kad yra kitaip.
Bet du komentatoriai, buvę krašto apsaugos ministrai R.Juknevičienė ir G.Kirkilas, šiuo klausimu nieko nepasakė žiūrovams. O jeigu yra taip, kaip „vadavietėje“ sėdintys svarsto ir, svarbiausia, argumentuoja, kyla daug liūdnų klausimų.
Trumpai tariant, eilinėje profsąjungos taryboje rimčiau svarsto nei sėdintieji filme: duoti rimtą atsaką Rusijai ar ne?. Keista, bet filme visiškai negirdėti ir nematyti Latvijos valdžios, prezidento, premjero, parlamento, kurie neva nebesusitvarko su situacija ir kreipiasi į sąjungininkus.
O gal to ir nereikia? Už juos nusprendžiama? O jeigu Latvija pati ar pasitelkusi Lietuvos ir Estijos nuolatos stiprinamą gynybą gali susidoroti su iškilusia problema? Tarkim, kad nebegali.
Tada kur tos pirmosios trys dienos, skirtos pradiniam atsilaikymui, jeigu per tas kritines dienas išvis dar svarstoma, ar reikia ką nors daryti? Filme matome, kaip veikia rimti ginklai, bet už kadro lieka jų pasekmės. Sakykime, į kurią pusę pasuka radioaktyvūs debesys?
Vienas „vadavietės“ personažas ginčo įkarštyje staiga pareiškia, kad jam visai negaila sunaikinti keliasdešimties tūkstančių rusų. Tik neaišku, ką personažas turi omenyje -- kariškius ar civilius. Jeigu ir pastaruosius, kyla klausimas dėl „personažo“ pažiūrų.
Kiek žinoma, JAV karo lakūnai Irake ir Sirijoje turi griežtą nurodymą nenaikinti teroristų įtvirtinimų, jeigu žinoma, kad juose yra ir civilių. Todėl JAV veiksmai ten ir atrodo lėti.
Ėmęs detaliau ir dalykiškai priekabiau analizuoti pradėtum klausti iš esmės: kaip išvis toks, švelniai tariant, „kūrinys“ galėjo atsidurti nemažai informuotos ir reiklios visuomenės akyse?
Galėjo, nes taip „reikėjo“. Filmo tikslas nėra pademonstruoti, kaip veikia ar lemtingu metu „nesuveikia“ NATO. Filmo paskirtis – savita, nors ir keista forma pasiųsti signalą visuomenei, kad dėl tų priežasčių, dėl ko liejasi kraujas Ukrainoje, o galbūt net NATO zonoje, trečiojo pasaulinio karo nebus.
Žemyninė Europa niekada nesivels į karinį konfliktą su Maskva. Net tuo atveju, jeigu Rusija pradėtų „žaliųjų žmogeliukų“ akciją NATO teritorijoje. Filmo pabaigoje priešingas „vadavietės“ sprendimui JAV atsakomasis smūgis yra režisierių sugalvota paguoda suinteresuotiems žiūrovams neįvaryti jų į visišką pesimizmą.
Vienas filmą pristačiusių komentatorių samprotavo, kad surežisuotoje „vadavietėje“ sėdi vyresnės kartos veikėjai, o štai ateinantys į sprendėjų gretas jaunieji bus ryžtingesni ir laiko nevilkins. Abejoju. Vakarų Europa yra labai stipriai įsikibusi į savo gerą gyvenimą ir niekada, net savo orumo kaina, neleis, kad virš jo pasirodytų sparnuotosios raketos šešėlis.
Ar tai reiškia, kad esame priklausomi nuo Kremliaus savivalės ir nuotaikų? Ne. Dabartinė Rusijos vos ne pasaulinė „grėsmė“ yra pastarųjų metų Vakarų Europos propagandinis rezultatas stengiantis užglaistyti savo pačių politines klaidas.
Jeigu Vakarai tinkamai – sankcijomis ir visomis kitomis spaudimo priemonėmis – būtų reagavę į Maskvos agresiją prieš Gruziją, dabartinis Rusijos ir Vakarų santykių peizažas būtų kitoks. Deja, Vakarai ieškojo M.Saakašvilio kaltės ir sudarė visas sąlygas Rusijai panašiai elgtis kitose vietose.
Krymo okupacija buvo netikėta tik politika nesidomintiems žmonėms. Rusija jau nuo 1991 m. lyg lydeka budėjo ties Krymu ir laukė tinkamo momento. Ir nors tai labai gerai žinojo tiek Vašingtonas, tiek Briuselis, Maidano politinės klaidos tą progą vis tiek suteikė.
Propagandos pastangomis Rusija tapo vos ne globalinių siekių demonu. Tačiau iš tikrųjų Rusija kaip buvo, taip ir liko silpnos ekonomikos valstybė, kurios karinė pramonė tik pradeda atsinaujinti.
Kai kurie Rusijos kariniai laimėjimai daro įspūdį, bet su „įspūdžiu“ toli nenukeliausi. Kremlius tai gerai supranta ir šiuo metu pradeda kitokią politiką: išlaikyti, kas „pasiekta“, ir gelbėti smunkančią ekonomiką.
Vakarams „padedant“ Rusija įsitvirtino strategiškai rimtoje vietoje, kitoje pusėje milžiniškos kalnų sienos, Pietų Osetijoje, ankstesnių netoliaregių Gruzijos politikų dėka – Abchazijoje, o „padedant“ karštakošiams iš Maidano – Kryme.
Strateginiu požiūriu tai dideli laimėjimai ir, Kremliaus veikėjų manymu, būtų kvaila viską vėl pastatyti ant kortos įsivėlus į kokį nors, net atsitiktinį konfliktą su NATO. Viso pasaulio apžvalgininkams netikėtas Rusijos traukimasis iš Sirijos, nors ir dalinis, yra tos pačios Kremliaus pradėtos „išlaikymo“ politikos pasekmė.
Rusija nepraras įtakos Artimuosiuose Rytuose ir neįsivels į Turkijos karą su kurdais. Maskva šią problemą palieka Vakarų Europai. Įdomi aplinkybė: V.Putino sprendimą dėl dalinio pasitraukimo iš Sirijos pradėjo girti Rusijoje gyvenanti ir dirbanti liberalioji opozicija.
Pasitenkinimo staigiais V.Putino posūkiais neslepia ir B.Obama. Taigi vis mažiau priežasčių kurti filmo apie trečiąjį pasaulinį karą antrąją seriją.
