„Rašydamas supratau, kad galiu būti kitoks, nei iki šiol buvau“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino pirma laiko į laisvę išleistas Ž.Digaitis.
Vyras neabejoja, kad sprendimą jį paleisti anksčiau lėmė prieš porą metų Vilniaus knygų mugėje pristatyta knyga „7 kvadratiniai metrai“ – dienoraštis apie gyvenimą su kurčnebyliu kameros kaimynu, nužudžiusiu savo tėvus. Antroji knyga jau parengta spaudai, o trečiąją jau žino, kaip rašys.
Auklėtojas paprašė pasirašyti
Šiemet pirmą kartą atvykęs į Vilniaus knygų mugę Ž.Digaitis dairėsi ypač smalsiai. Jis bandė įsivaizduoti, kaip čia buvo pristatyta jo knyga.
Savo pirmosios knygos pristatyme autorius negalėjo dalyvauti, nes tuo metu Lukiškių kalėjime jau devintus metus kalėjo už žmogžudystę.
„Vieną dieną iš pat ryto atėjo auklėtojas ir sako: „Pasirašyk!“ Ką pasirašyti? Paduoda knygą: „Digaitis.“ Džiaugsmas! Negalėjau patikėti. Sako: „Tavo knygų dar turime, tuoj atneš.“
Laukiau, laukiau, laukiau. Sulaukiau. Pamatyti savo knygą – labai didelis įspūdis“, – pasakojo buvęs kalinys. Jis prisiminė, kad jam buvo atnešta dešimt knygos egzempliorių.
Išmoko gestų kalbą
Šio nuteistojo gyvenimas pasikeitė, kai jis pasisiūlė gyventi vienoje kameroje su visų kalinių atstumtu kurčnebyliu Romu Žemaičiu.
Naujasis Ž.Digaičio kameros kaimynas nesuprato gestų kalbos, neturėjo jokių higienos įgūdžių: nemokėjo praustis, skustis, karpytis nagų, valgyti naudodamasis įrankiais, pasikloti lovos. Kameroje tvyrojo baisi smarvė, nes kalinys nesinaudojo tualetu.
Apgyvendintas su kurčnebyliu Ž.Digaitis ilgai prašė vaizdo grotuvo, iš vaizdo įrašų išmoko gestų kalbą, o vėliau atkakliai jos mokė ir R.Žemaitį.
Už savo kalinio pašalpą įsigijęs švaros priemonių kalinys ilgai šveitė priskretusią kamerą, rūpinosi, kad kaimynas būtų nusiprausęs, turėtų nesuteptą patalynę, nupirko jam dantų šepetuką.
Vėliau pasirūpino, kad R.Žemaitis gautų naują pasą. O pastebėjęs, kokius baisius skausmus kenčia kalinys, įtikino pakviesti dantų gydytoją.
Vakarais rašydavo gulėdamas
Tuo metu Ž.Digaitis pradėjo kasdien rašyti dienoraštį.
„Atsidūręs kameroje su Romu po kiek laiko pradėjau svarstyti, kas būtų, jei pradėčiau rašyti. Nuėjau pas psichologą, pasitariau. Sako: „Rašyk, bus pačiam įdomu paskaityti.“ Ir pradėjau rašyti kasdien: kas buvo, kas įvyko.
Visą dieną ką nors darai, mokai – toks įtampos laikas. Vakare atsiguli, atsipalaiduoji. Rašydavau ir rašydavau. Vieną sąsiuvinį prirašiau, padaviau kunigui Arūnui – perskaitė. Pradėjau antrą rašyti. Per 15 mėnesių du dienoraščius parašiau“, – pasakojo vyriškis.
Lukiškių kalėjime nuteistųjų iki gyvos galvos kapeliono kunigo Arūno Peškaičio pastangomis šie tekstai virto pirmąja knyga.
„Kai išleidi knygą, tampi matomas. Juk stengiesi, kažką darai. Be to, kai rašai, ir mąstymas tampa kitoks.
Todėl manau, kad knyga turėjo įtakos mano paleidimui“, – sakė buvęs kalinys.
Kai Ž.Digaitis buvo paleistas į laisvę pirma laiko, R.Žemaitis buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus kalėti su neįgaliais nuteistaisiais.
Kaip „Lietuvos rytui“ sakė šios kalinimo įstaigos direktoriaus pavaduotojas Virginijus Viduolis, šis kurčnebylys kalinys yra tvarkingas, prižiūrėtojai su juo bendrauja raštu, jis atsako linktelėdamas galva.
Kaltė grauš visą gyvenimą
„Ar įmanoma išpirkti savo kaltę? Dar paklauskite, kiek kainuoja žmogaus gyvybė! Kaltės jausmas mane grauš visą gyvenimą. Aš padariau sunkų, žiaurų nusikaltimą“, – kalbėjo Ž.Digaitis.
Vyriškis tvirtino sunkiai prisimenantis, kaip tada viskas vyko, ir kaltino alkoholį: „Normaliai draugavome, nežinau, kas atsitiko. Tai buvo mano pažįstamas.“
Anksčiau Ž.Digaitis jau buvo nužudęs žmogų, bet paleistas į laisvę dėl amnestijos, todėl bausmė po antrojo nusikaltimo buvo griežta – 14 metų kalėjimo.
„Iš tikrųjų nesigailiu kalėjime praleistų metų. Viso to nebūčiau turėjęs būdamas tame kaime, kuriame gyvenau.
Tačiau be galo gailiuosi dėl to, dėl ko patekau į kalėjimą“, – atsiduso buvęs kalinys.
Nelaisvėje pamažu keitėsi
– Ar būtumėte parašęs knygą, jei ne kalėjime jus lankęs kunigas A.Peškaitis? – paklausiau Ž.Digaičio.
– Manau, jei pats žmogus nenorės pasikeisti, nieko nebus. Gali kiek nori skatinti.
Vieną dieną supratau: jei pats nesikeisiu, niekas nesikeis. Gyvensiu ir gyvensiu.
Tas pats ratas, tas pats veiksmas, tas pats mąstymas – kasdien vis tas pat.
O kai pats keitiesi, ir aplink tave kas nors keičiasi.
Reikia prisiversti, nusiauti batus, su kuriais atėjai, ir eiti žingsnelis po žingsnelio. Suklupai – kelkis ir eik toliau.
– Rašant žodžių nepristigdavo?
– Kokie ten žodžiai! Viską rašydavau, kaip yra.
Kaip tą dieną buvo, tą ir rašiau. Ką mokau, kaip mokau, kas atvažiuoja, kas išvažiuoja, kas pažada, kas pameluoja – viską.
Taip daug sužinojau apie save – kad galiu būti kitoks.
– Koks kitoks?
– Sužinojau, kad galiu būti labai kantrus, padėti kitam. Žinote, gyvenant su tokiu žmogumi kaip Romas būtina patirtis, o aš jokios neturėjau.
Gyvenime tokio žmogaus nebuvau sutikęs.
Gal jis ir žvengdavo iš manęs mintyse ar kvailiu laikė.
Stengiausi, kaip galėjau, ir išlaikiau iki galo.
Gal jam kas nors pasakė, kad jei būsi toks, tave paleis?
– Išmokote kitaip bendrauti?
– Bendravimas po truputį tobulėjo. Skaitai, domiesi. Žiūri – laišką rašydamas gali daugiau parašyti nei anksčiau.
Anksčiau man tokie dalykai nerūpėjo.
Mokykloje turbūt nė vienos knygos neperskaičiau. Aš ir mokyklos beveik nelankiau – eidavau kur nors laiko prastumti.
– Nebandėte atsakyti į klausimą: kodėl?
– Ne, dabar man nėra prasmės gręžiotis į praeitį – vis vien nieko nepakeisi.
Kodėl taip buvo? Kodėl taip elgiausi? Kodėl nėjau į mokyklą? Ką galėjau, tą pakeičiau. Alkoholio nevartoju visiškai – turbūt niekada gyvenime negersiu.
– Kiek perskaitėte knygų kalėjime prieš pradėdamas rašyti savąją?
– Gal ne šimtą, bet nemažai. Perskaitai vieną knygą: o, gera knyga. Perskaitai kitą: ir šita gera!
– Kuri jums padarė didžiausią įtaką?
– „Šindlerio sąrašas“. Man labai patiko, kaip jis žydus gelbėjo.
– Norėtumėte būti panašus į Oskarą Schindlerį?
– Negalime lygintis, turime būti tokie, kokie esame, ir daryti, ką galime. Aišku, norėčiau būti toks protingas ir talentingas, bet tai neįmanoma.
– Kalėjimas laikomas visai tinkama vieta rašyti. Juk norint rašyti, reikia turėti daug laiko, kad tave kas nors maitintų ir netrukdytų. Kaip manote, kodėl tiek nedaug kalinių rašo knygas?
– Lengva kalbėti. Bet sėdėjimas kameroje traumuoja.
Sėdi, sėdi, sėdi – išeini pusantros valandos į kiemą, gal kartais dar į sporto salę ar kokią grupę. Pabandai per langą su kuo pasikalbėti – iš karto turi rašyti pasiaiškinimą, nuobaudos. Trūksta bendravimo.
– Ar dėl to absoliuti dauguma nuteistųjų neužsiima rašymu?
– Žinau, kad keletas kalinių rašo eilėraščius. Taip pat laiškus merginoms.
Žinoma, kaliniai turi daug laisvo laiko. Bet tam reikia ir pasiruošimo. Parašysi – iš karto šaipysis. Iš manęs irgi šaipėsi.
– Ar paleistas į laisvę nepagalvojote, kad kalėti buvo geriau: stogas virš galvos, valgyti duoda, nereikia niekuo rūpintis?
– Jokiu būdu! Ten sėdi izoliuotas, turi vykdyti kitų įsakymus. O laisvėje gali dirbti, užsidirbti, mokytis.
Aišku, kol kas esu apribotas – iki 22 valandos turiu būti namie. Bet vis tiek esu laisvas, turiu pasirinkimą.
– Kas išėjus iš kalėjimo padarė didžiausią įspūdį?
– Prekybos centras. Nuvažiavau ir į savo miestelį – keliai nutiesti, bažnyčia pastatyta, parduotuvių daugybė.
Bet žmonės išvažiavę, sėdi užsieniuose.
Jaunimas dingęs. Likę tik pensininkai – nei su jais pasikalbėsi, nei ką.
– Ar pats neplanuojate irgi išvažiuoti į užsienį?
– Dabar nieko neplanuoju. O ateityje tokios galimybės neatmetu. Bet iki to laiko noriu išmokti užsienio kalbą, įgyti specialybę.
– Ar žmonėms, kuriuos dabar sutinkate laisvėje, vis dar atrodo, kad reikia jus ir toliau laikyti uždarytą?
– Negaliu žmogui į vidų įlįsti. Įvairiausių žmonių būna. Mokykloje su manimi bendraujama normaliai.
– Apie ką bus trečioji knyga?
– Apie gyvenimą laisvėje. Noriu parašyti apie tai, kaip išėjau iš kalėjimo, kaip žmonės priėmė, kaip atstūmė.
Išėjus iš kalinimo įstaigos ištinka socialinis šokas. Rašysiu, ką kalbėti, kaip paaiškinti, kaip važiuoti, kur nuvažiuoti.
– Ar laisvėje pravertė gestų kalba?
– Ne, jau pasimiršo. Pabendraučiau, pasimokyčiau – atgaminčiau.
Pamatau gatvėje gestikuliuojantį žmogų – pasisveikinu.
– Ar aplankėte Alytaus pataisos namuose kalintį R.Žemaitį?
– Ne, nieko apie jį negirdėjau.
Iš pirmų lūpų
Romas Ostanavičius
Lukiškių kalėjimo direktoriaus pavaduotojas
„Šioje kalinimo įstaigoje Ž.Digaitis buvo vienintelis, kuris sumanė rašyti knygas. Rašyti pageidaujantiems nuteistiesiems mes net duodame popieriaus ir tušinuką, tačiau jie nesidomi tokia kūrybine išraiška.
Bet yra pavyzdžių, kai nuteistieji bendrauja su žurnalistais ar rašytojais, kurie parašo knygas pagal jų pasakojimus. Mes sudarome sąlygas bendrauti.“
Kalėjime yra sėdėjusi ir Žemaitė
* 1915 metais Lukiškių kalėjime du mėnesius kalėjo ir lietuvių literatūros klasikė Žemaitė. Ji buvo įkalinta kaip laikraščio „Lietuvos žinios“ redaktorė. Išėjusi į laisvę ji dažnai siųsdavo Lukiškių kaliniams maisto.
* Jonas Marcinkevičius, 1919 m. tapęs Lietuvos kariuomenės savanoriu, netrukus iš jos dezertyravo ir buvo nuteistas mirties bausme. Dėl jauno amžiaus bausmę pakeitus įkalinimu, J.Marcinkevičius kalėjime daug skaitė, pradėjo rašyti, o išleistas iš kalėjimo rašė knygas. Pirmieji kūriniai buvo skirti kalinių gyvenimui.
* Šiuolaikiniai lietuvių rašytojai Aidas Puklevičius, Saulius Stoma kalėjo už finansinius nusikaltimus, Tomas Arūnas Rudokas – už tai, kad nemokėjo alimentų.
* Gintaras Bleizgys kalėjime praleido vos mėnesį, bet ši patirtis dramatiškai atsispindėjo jo eseistikoje ir poezijoje.
Rašymas trumpino kelią į laisvę
* Dešimt metų Rumunijoje galiojo įstatymas, jog parašiusiam knygą kaliniui įkalinimo laikas sutrumpėdavo 30 dienų. Tiek pat bausmė būdavo mažinama ir tiems kaliniams, kurie išspausdindavo mokslinį straipsnį.
* Praėjusiais metais Rumunijos nuteistieji paskelbė 340 literatūros kūrinių, o anksčiau šalies kalėjimuose būdavo parašoma vos 1 knyga per metus.
* Gigi Becali, kontroversiškai vertinamas Bukarešto futbolo klubo „Steaua“ savininkas, kalėjime per kelis mėnesius parašė dvi knygas, buvęs politikas Nicolae Vasilescu – 9 knygas, o verslininkas Dinelis Staicu – 7 knygas.
* Bet šių metų pradžioje toks knygų rašymo įstatymas buvo sustabdytas. Rumunijos teisėsaugos institucijos tiria, ar kaliniai nesinaudodavo neįvardintų rašytojų paslaugomis.
Kūryba už grotų
* Literatūrologės daktarės Solveigos Daugirdaitės teigimu, kalėjimo duonos yra ragavęs ne vienas garsus rašytojas, o kai kurie jų kurti pradėjo už grotų.
* Manoma, kad Sevilijos kalėjime Ispanijoje parašytas ar pradėtas rašyti pasaulio literatūros šedevras „Don Kichotas“. Jo autorius Miguelis de Cervantesas Saavedra kalėjo už išeikvojimus.
* Dauguma markizo de Sade’o kūrinių taip pat parašyti Bastilijos kalėjime Prancūzijoje, kur jis sėdėjo už amoralų elgesį ir lytinius nusikaltimus.
* Sunkiųjų darbų kalėjime Oscaras Wilde’as parašė savo garsiąją esė „De profundis“, o išėjęs į laisvę – poemą „Redingo kalėjimo baladė“.
* Vienas garsiausių – O.Henry slapyvardžiu pasirašinėjęs amerikietis, nuteistas už grobstymą. Būdamas kalėjime jis pradėjo publikuoti apsakymus ir tapo žinomu rašytoju.
* Prancūzų dramaturgas, prozininkas Jeanas Genet taip pat pradėjo rašyti kalėjime ir iš valkatos bei vagišiaus tapo viena žymiausių XX a. literatūros figūrų. Kūrėjui išgarsėjus į Prancūzijos prezidentą kreipėsi tokie intelektualai kaip Jeanas Paulis Sartre’as ir Pablo Picasso, prašydami jį išlaisvinti.
* Amerikietis Jackas Abbottas, žmogžudys ir bankų plėšikas, turėjo talentą, bet buvo nepataisomas smurtautojas. Savo užrašus apie kalėjimų sistemą jis siuntė rašytojui Normanui Maileriui, kuris juos paskelbė pavadinęs „Pabaisos pilve“ ir rūpinosi, kad autorius būtų išleistas iš kalėjimo.
* Vos išėjęs į laisvę J.Abbottas nužudė kavinės padavėją ir vėl buvo įkalintas. Honoraras už jo kūrinius atiteko nužudytojo našlei, o J.Abbottas 2002 metais nusižudė kalėjime.
