Regis, tokį signalą visuomenei ir politikams siunčia šalies kariuomenė bei slaptosios tarnybos.
Kiek toks signalas susijęs su objektyviu tikrovės vertinimu, o kiek atspindi norą sustiprinti savo pozicijas ir atliepti viešojoje erdvėje bei valdžios viršūnėse vyraujančias nuotaikas?
Valstybės saugumo departamentas (VSD) trečiadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) už uždarų durų pristatė praėjusių metų veiklos ataskaitą ir dokumentą apie grėsmes nacionaliniam saugumui.
Šie dokumentai kitą savaitę turėtų būti paskelbti visuomenei. VSD ataskaitas, kaip jau įprasta, turėtų papildyti karinės žvalgybos – Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos – įžvalgos.
Tam tikrą foną šioms ataskaitoms turėjo suteikti antradienį pasaulį sukrėtę teroristų išpuoliai ES sostinėje Briuselyje.
Net jei tos žudynės būtų įvykusios anksčiau, vargu ar būtų rimčiau pakoregavusios pagrindinę VSD ataskaitų mintį, kurią viešai išdėstė NSGK pirmininkas Artūras Paulauskas: Rusija – pagrindinė grėsmė Lietuvai, didesnė už terorizmą.
Žinoma, tikėtina, kad islamiškojo terorizmo išpuolių pavojus Lietuvai ir toliau lieka labai mažas – vien dėl menkos mūsų šalies vietos ir svarbos Europos architektūroje, kurią savo taikiniu pasirinkę teroristai.
Tai, kaip buvo galima suprasti iš A.Paulausko pareiškimų, ir atspindėta VSD ataskaitoje. Tiesa, tiek saugumiečiai, tiek politikai stengėsi pabrėžti, jog tai nereiškia, kad sėdima rankas sudėjus, – esą net sukurtas bendras slaptųjų tarnybų ir jėgos struktūrų centras, veikiantis kiaurą parą septynias dienas per savaitę.
Kita vertus, net jeigu terorizmo grėsmė didėtų pastebimiau, agresyvi autoritarinė kaimynė, kurios veiksmai tarptautinėje arenoje sunkiai prognozuojami, vis vien išliktų didesnis pavojus Lietuvai.
Taigi ar tas pavojus auga, mažėja ar išlieka panašus?
Sprendžiant iš NSGK vadovo pareiškimų, VSD perspėja, kad Maskva aktyviai rengiasi „valandai X“, – esą Rusijos slaptosios tarnybos energingai formuoja vadinamąją penktąją koloną, kuri turėtų padėti užpuolikams.
Beje, karinės ir žvalgybos struktūros seniai svarsto galimo Rusijos antpuolio scenarijų, pagal kurį „žaliesiems žmogeliukams“ ir įkandin jų žengiančiai kariuomenei Lietuvoje turėtų talkinti į dienos šviesą išlindę kolaborantai.
Tarp tų kolaborantų – greičiausiai ir galimi teroristai. Mat dabartinė VSD vadovybė anksčiau jau yra įspėjusi, kad grėsmingiausi Lietuvai gali būti ne iš tolimųjų kraštų atvykę radikalūs islamistai, o vietiniai radikalieji kairieji, kuriems savo ruožtu daro įtaką ir jais naudojasi Rusija.
Vadinasi, galima suprasti, kad dabar tokie juodieji scenarijai jau yra nebe analitinių diskusijų objektas, o realybė, todėl saugumiečiams būtina didinti savo pajėgumus.
Mat, viena vertus, VSD lyg ir gyrėsi valdantis situaciją – vardijo esamų ar galimų Rusijos parankinių Lietuvoje, kuriuos stebi, pavardes. Kita vertus, ši slaptoji tarnyba, iš kurios prieš kelerius metus atimtos ikiteisminio tyrimo funkcijos, prašė suteikti daugiau galių įspėjant ar sulaikant piliečius.
Sprendžiant iš visų šių signalų galima spėti, kad panašiai skambės ir karinės žvalgybos ataskaita, kurioje taip pat bus vertinama Rusijos karinės agresijos tikimybė.
Bendras tendencijas jau atspindi praėjusią savaitę patvirtinta nauja šalies karinė strategija. Nors ją savo parašu patvirtino krašto apsaugos ministras J.Olekas, neabejotina, kad šis dokumentas yra ne politikų, o kariškių ir ministerijos pareigūnų kūrybos vaisius.
Dokumente taip pat teigiama, kad Rusijos karinės agresijos prieš Lietuvą ar kitą NATO šalį regione tikimybė nebėra teorinė ir ateityje gali didėti.
Tiesa, sunku suprasti, ką norėta pasakyti fraze „nebėra teorinė“. Gal tiesiog sukurti įspūdį, kad pavojus didėja ir yra realus, nes kažkada anksčiau buvo nerealus?
Kitaip sakant, šiam dokumentui, kaip ir panašiems, galioja tas pats priekaištas: juos skaitantiems sunerimusiems piliečiams būtų pravartu pateikti ne aptakias frazes, o daugiau argumentų ir analizės, kodėl taip tvirtinama.
Pavyzdžiui, kodėl Maskvos režimas, slystantis į savo paties išsikastą ekonominę duobę ir šiuo metu bandantis grįžti prie bendro stalo su Vakarais, ryžtųsi iš esmės tokiai savižudiškai avantiūrai kaip karinis NATO antpuolis?
Pagrindinis ir, ko gero, vienintelis mūsų strategų argumentas – Rusija, nepaisydama savų problemų, didina karinius pajėgumus ir ruošiasi karui su NATO. Tai esą ir reiškia, kad Rusija gali pulti Lietuvą ar net visas Baltijos šalis.
Sunku pasakyti, ar tokios įžvalgos grindžiamos dar kokia nors bent kiek patikimesne žvalgybine informacija iš paties Rusijos režimo vidaus. Nebent žinių mūsų tarnyboms suteikia didieji Vakarų partneriai.
Kad ir kaip būtų, gal ir neblogai, kad kariuomenė ir slaptosios tarnybos perspėja būti budrius ir dar aktyviau rengtis net blogiausiems gyvenimo atvejams.
Kita vertus, sunku atsikratyti įspūdžio, kad taip siekiama susireikšminti, nes dalis politikų ir visuomenės kalbų apie karą labiausiai klausosi.
