Apie 1,74 mln. eurų kainavusi naujovė, aišku, reikalinga, mat išrašydami popierinius receptus gydytojai kartais supainioja kodus ar skaičius.
Naudojantis kompiuteriu ir internetu tokių klaidų tikimybė sumažėja kone iki nulio. Patenkinti ir vaistininkai, kurie jau pritaikė sistemas ir laukia klientų su elektroniniais receptais. Bet kol kas tokių per dieną ar net savaitę galima suskaičiuoti rankos pirštais.
Nejaugi gydymo įstaigose dirba vieni technofobai, kuriems bet kokios naujovės kelia siaubą? Anaiptol. Tiesiog išrašyti elektroninį receptą įvedus visus reikalingus kodus ir slaptažodžius užtrunka maždaug 10 ar daugiau minučių. Jei pacientui apžiūrėti skirta 15 minučių, vadinasi, gydytojas priverstas du trečdalius laiko bendrauti su kompiuteriu, o ne ligoniu.
Negana to, šia naujove kol kas gali naudotis tik valstybinės gydymo įstaigos. Kuo nusidėjo kompiuterine įranga tikrai ne prasčiau, o dažnai kur kas geriau apsiginklavę privatininkai, Sveikatos apsaugos ministerija dorai taip ir nepaaiškino.
Šią sistemą neišvengiamai reikės tobulinti, nes ji turi prisitaikyti prie gydytojų poreikių, o ne atvirkščiai.
Jei tai būtų išskirtinis atvejis, gal nieko tokio. Ydinga tai, kad Lietuvoje jau tapo tradicija iš pradžių ką nors sukurti, išleisti krūvą pinigų, o tik paskui aiškintis, kodėl niekas neveikia.
Akis badantis pavyzdys – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos portalas „Infostatyba“. Užmojai buvo nuostabūs: niekur nebereikės lakstyti ir rinkti parašų, užteks įvesti reikalaujamus duomenis ir iškart bus galima gauti statybų leidimą.
Galima? Pasirodo, neįmanoma. Sostinėje per mėnesį anksčiau leidimų būdavo išduodama apie pusę tūkstančio, o vasarį, kai pradėjo veikti „Infostatyba“, – lygiai nulis. Kaune vietoj įprastų poros šimtų – kone dešimt kartų mažiau.
Šioje sistemoje – net 18 paslaugų. Bet ja naudotis buvo beveik neįmanoma. Antai savivaldybių specialistai negalėjo matyti, ar projektą pateikęs vadovas turi Aplinkos ministerijos išduotą atestatą užsiimti statyba. Taip pat sistema nerodė statinių patikrinimo terminų, dėl to kilo visiškas chaosas skirstant darbus.
Visa tai ištaisoma. Bet blogiausia, kad sistemos administratoriai ar kūrėjai dėl šiurkščių klaidų nejuto jokios kaltės. Anot Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, techninių sutrikimų būta, jie pašalinti, o visas triukšmas kilo tik dėl to, kad tie, kuriems skirta „Infostatyba“, nemoka ja naudotis.
Kaip tokiais atvejais elgiasi ne valstybinės, o verslo įmonės, kurių portalais naudojasi gausybė klientų? Ką nors keisdamos jos paprastai naujovę įveda pamažu.
Pavyzdžiui, naują versiją mato tik kas dvidešimtas naršytojas. Išaiškėjus menkiausioms spragoms jos išsyk taisomos, paliekant galimybę naudotis senąja svetaine. Kodėl to negali padaryti valdžios institucijos? Greičiausiai dėl to, kad daugelį naujovių jos pritaiko pagal savo, o ne vartotojo kurpalį.
Antai Statistikos departamentas savo naująjį portalą sukūrė kaip nuostabų žaidimą labirintų gerbėjams.
Pamėginkite jame per minutę surasti, kiek 2014-aisiais išaugo Lietuvos bendrasis vidaus produktas arba koks pernai buvo nedarbo lygis. Jei pavyks, jūs – genijus. O juk ši institucija tokią informaciją tiesiog privalo padaryti pasiekiamą vienu ar dviem kompiuterio pelės spustelėjimais.
Lietuviškai senokai prabilusios rusiškos orų prognozių svetainės „Gismeteo“ kūrėjai pernai tikriausiai su nerimu skaitė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pranešimus apie kuriamą naują svetainę. Senoji buvo išties informatyvi, tačiau pirmykščio dizaino ir morališkai susidėvėjusi.
Bet kai pradėjo veikti naujoji, rusai tikriausiai ėmė ploti iš džiaugsmo. Mat dabar mūsiškiame portale – visiškas informacijos skurdas, po kurį nepatogu naršyti. Rusai nugalėjo – tai įrodo „Facebook“ sekėjų skaičiai: lietuviška „Gismeteo“ versija jų turi per 100 tūkstančių, Hidrometeorologijos tarnyba – mažiau nei 1,3 tūkstančio.
Dar liūdniau, kad reikalingoms sistemoms ar svetainėms sukurti skirti pinigai paprasčiausiai iššvaistomi. Tarkime, minėtas elektroninis receptas yra elektroninės sveikatos sistemos dalis. O pastaroji buvo kuriama metų metus.
Sveikatos apsaugos ministerija sukišo 2,9 mln. eurų iš Pasaulio banko ir dar apie 10 mln. eurų ES struktūrinių fondų paramos. Valstybės kontrolė nustatė, kad daugiau nei trečdalis šios sumos panaudota nerezultatyviai.
Dar kone milijonas eurų išvis paleista vėjais – prieš pustrečių metų teismo sprendimu ministerija turėjo sumokėti vienai projekte dalyvavusiai įmonei, nes valdininkai tiesiog nevykdė sutarties. Ar kaltininkai surasti? Ar ši suma iš jų išieškota? Ne.
Šiuolaikiniame pasaulyje svarbiausia valiuta pamažu tampa nebe eurai, doleriai ar bitkoinai, o informacija ir laikas, sugaištamas jai pasiekti.
Todėl tūkstančiai, šimtai tūkstančių ar milijonai eurų, skiriamų įvairioms sistemoms kurti, pirmiausia turėtų duoti naudos tiems, kurie jomis naudojasi.
