Po 2001 metų rugsėjo 11-osios JAV prezidentas G.W.Bushas elgėsi ryžtingai, nors, manau, nujautė, jog bus apkaltintas ir dėl karo Irake, ir dėl Gvantanamo kalėjimo. Nieko nepadarysi, karas yra karas.
„Daesh“, pastebėjusi netvirtą B.Obamos laikyseną, įžūlėja valandomis. Patinka kam ar ne, tačiau vienintelė kol kas prieš ją aktyviai veikė ir tebeveikia Rusija.
Prancūzija po teroro aktų Paryžiuje pažvangino ginklais, bet apie prancūzų pergales Sirijoje ar Irake iki šiol taip ir nieko negirdėti.
Dabar yra situacija „arba – arba“. Sirijoje reikia sausumos operacijos prieš „Daesh“. Yra proga atsibusti JTO. Žinoma, jei prasidės kova, ji bus baisi ir bjauri. Užspeisti į kampą teroristai spruks į Europą, sprogdins save ir kitus. Karas yra karas.
Užtat savo specialiųjų tarnybų, o gal ir kariuomenės, gabumus pademonstravusios NATO valstybės ir ES po pergalės pradės atsinaujinusios ir dar labiau susivienijusios Europos gyvenimą.
Bet jeigu po dabartinių skerdynių, mėnesį paverkus į rankovę, vėl viskas bus pamiršta, tada – amen. Vieną iš velnio scenarijų įsivaizduoju taip: teroristai, užuot lyg cirko artistai persikėlinėję iš vieno didmiesčio į kitą, savo kruviną spektaklį gali sukelti keliose sostinėse vienu metu.
Kantrybę praradę piliečiai pareikalautų ne tik uždaryti išorines ES sienas, bet ir paskubomis sumūrytų vidines, ne blogesnes už buvusią Berlyno ir dar įvestų policinį režimą ne tik visuomeniniame, bet ir asmeniniame gyvenime. Ir – viso gero, ES.
Deja, kol kas ženklų, kad NATO labiau nei įprastai jaudintųsi dėl to, kas vyko Briuselyje, nematyti, nors pati Aljanso būstinė yra tame pačiame mieste. Gal per toli nuo būstinės vyko sprogimai, gal reikia kelių tūkstančių aukų?
Be to, NATO rūpestis yra Rusija, kurios remiama Sirijos režimo kariuomenė išlaisvino iš teroristų Palmyrą. Ne JAV. Ne Prancūzija. Žinoma, garsusis paveldas jau sulygintas su žeme, bet daug žmonių, nepaisant politinių pažiūrų, mato pažangą kovojant su teroristais.
Moralė ir politika – sudėtinga jungtis. G.Bushas jaunesnysis buvo energingas NATO plėtros šalininkas, tai labai nepatiko Maskvai, bet po rugsėjo 11-osios kažkokiu būdu surado bendrą kalbą su Rusijos žvalgyba.
Tai nebuvo tuščios formalios deklaracijos. Keitėsi informacija ir net agentūra. Tai mačiau savo akimis. Taigi kova su terorizmu buvo realus prioritetas net priešingose barikadų pusėse esančioms valstybėms.
Dabar derinti su Rusija karinius ir operatyvinius veiksmus – vadinasi, eiti obuoliauti su velniu. Jeigu su vienu priešu kovoja dvi priešiškos politinės stovyklos, tą kovą labai sunku laimėti. Ypač nukenčia agentūrinis darbas. Iš vieno regiono dvi vieną kitą papildančios informacijos taip ir lieka nesusijungusios atskirose politinėse stovyklose.
Pasaulyje yra nedaug valstybių, kurios išmano, kaip kovoti su terorizmu. JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Izraelis, Ispanija, dar kelios. Vidurio ir Rytų Europoje – jokios patirties.
Vašingtonas pagrįstai piktinasi Belgijos specialiosiomis tarnybomis. Šokiravo Briuselio prisipažinimas, jog įvyko tai, ko tikėjosi.
Paprasti taksistai daugiau išmano arba nujaučia. Fiksuoti įtartini asmenys bastosi po Europą, ir jokio koordinuoto sekimo. Į neviltį varantis žinybinis egoizmas. ES jau seniai skambina nerimo varpais apie išsikerojusią eurobiurokratiją. Pasirodo, ji paplitusi ir saugumo sistemose.
Kokia situacija Lietuvoje reikalui esant (tfu, tfu) atremti agresyvų nematomą priešą? Vidutiniška. Lietuva, kaip ir daugelis naujų ES valstybių, laikosi požiūrio: baisu, bet vis tiek ne pas mus.
Po rugsėjo 11-osios buvo užsimota mestis į iki tol nežinomą ir net paslaptingą tyrimo sritį, kur reikia pažinti visiškai skirtingą kultūrą ir mąstymą.
Žlugus „Al Qaeda“, ėmė vyrauti nusiteikimas, kad jokio teroristų pavojaus nebėra, nebent teorinis. Nelikus funkcijos, pradingo ir pinigai.
Atriedėjus į Europą naujai terorizmo bangai, kaip reali grėsmė Lietuvoje ji dar tik pamažu sunkiasi į valstybės vadovų galvas. Grėsmių hierarchijoje pirmoji vieta priklauso Rusijai, tik po to (dažnai – trečiojoje ar ketvirtojoje vietoje) pasirodo terorizmas.
Žinoma, tarptautiniuose forumuose Lietuvos vadovai atkartoja terorizmo grėsmės maldelę, bet čia pat ir užmiršta. Tiesa, pastarasis D.Grybauskaitės pareiškimas karingas, reikia tikėtis, kad tai ne vien dėl gedulo.
Po teroristų išpuolių Lietuvos žiniasklaidoje kabėjo du pranešimai iš Briuselio: vienas – apie oro uostą, kitas – jog NATO galutinai nusprendė, kad reali grėsmė Lietuvai yra Rusija.
Dėl įvykių Briuselyje susijaudinta labiau tik todėl, kad ten dirba daug tėvynainių ir, savaime suprantama, lėktuvais kursuoja žinomi politikai.
Blogiausia, kas po skerdynių Prancūzijoje ir Belgijoje gali atsitikti, tai priprasti prie sprogdinimų, savižudžių, gąsdinimų. Ir dar kabintis į kvailiausią argumentaciją – neva automobilių avarijose žūva daugiau.
Na, dar kelias dienas pasinervinti, paaikčioti, pagrūmoti kumšteliais į Rytus ir vėl tapti „ramiems kaip belgams“.
