Po 2001 metų rugsėjo 11-osios JAV prezidentas G.W.Bushas elgėsi
ryžtingai, nors, manau, nujautė, jog bus apkaltintas ir dėl karo Irake,
ir dėl Gvantanamo kalėjimo. Nieko nepadarysi, karas yra karas.
„Daesh“, pastebėjusi netvirtą B.Obamos laikyseną, įžūlėja valandomis.
Patinka kam ar ne, tačiau vienintelė kol kas prieš ją aktyviai veikė
ir tebeveikia Rusija.
Prancūzija po teroro aktų Paryžiuje pažvangino ginklais, bet apie
prancūzų pergales Sirijoje ar Irake iki šiol taip ir nieko negirdėti.
Dabar yra situacija „arba – arba“. Sirijoje reikia sausumos operacijos
prieš „Daesh“. Yra proga atsibusti JTO. Žinoma, jei prasidės kova, ji
bus baisi ir bjauri. Užspeisti į kampą teroristai spruks į Europą,
sprogdins save ir kitus. Karas yra karas.
Užtat savo specialiųjų tarnybų, o gal ir kariuomenės, gabumus
pademonstravusios NATO valstybės ir ES po pergalės pradės
atsinaujinusios ir dar labiau susivienijusios Europos gyvenimą.
Bet jeigu po dabartinių skerdynių, mėnesį paverkus į rankovę, vėl
viskas bus pamiršta, tada – amen. Vieną iš velnio scenarijų
įsivaizduoju taip: teroristai, užuot lyg cirko artistai persikėlinėję
iš vieno didmiesčio į kitą, savo kruviną spektaklį gali sukelti keliose
sostinėse vienu metu.
Kantrybę praradę piliečiai pareikalautų ne tik uždaryti išorines ES
sienas, bet ir paskubomis sumūrytų vidines, ne blogesnes už buvusią
Berlyno ir dar įvestų policinį režimą ne tik visuomeniniame, bet ir
asmeniniame gyvenime. Ir – viso gero, ES.
Deja, kol kas ženklų, kad NATO labiau nei įprastai jaudintųsi dėl to,
kas vyko Briuselyje, nematyti, nors pati Aljanso būstinė yra tame
pačiame mieste. Gal per toli nuo būstinės vyko sprogimai, gal reikia
kelių tūkstančių aukų?
Be to, NATO rūpestis yra Rusija, kurios remiama Sirijos režimo
kariuomenė išlaisvino iš teroristų Palmyrą. Ne JAV. Ne Prancūzija.
Žinoma, garsusis paveldas jau sulygintas su žeme, bet daug žmonių,
nepaisant politinių pažiūrų, mato pažangą kovojant su teroristais.
Moralė ir politika – sudėtinga jungtis. G.Bushas jaunesnysis buvo
energingas NATO plėtros šalininkas, tai labai nepatiko Maskvai, bet po
rugsėjo 11-osios kažkokiu būdu surado bendrą kalbą su Rusijos žvalgyba.
Tai nebuvo tuščios formalios deklaracijos. Keitėsi informacija ir net
agentūra. Tai mačiau savo akimis. Taigi kova su terorizmu buvo
realus prioritetas net priešingose barikadų pusėse esančioms valstybėms.
Dabar derinti su Rusija karinius ir operatyvinius veiksmus – vadinasi,
eiti obuoliauti su velniu. Jeigu su vienu priešu kovoja dvi priešiškos
politinės stovyklos, tą kovą labai sunku laimėti. Ypač nukenčia
agentūrinis darbas. Iš vieno regiono dvi vieną kitą
papildančios informacijos taip ir lieka nesusijungusios atskirose
politinėse stovyklose.
Pasaulyje yra nedaug valstybių, kurios išmano, kaip kovoti su terorizmu.
JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Izraelis, Ispanija, dar kelios.
Vidurio ir Rytų Europoje – jokios patirties.
Vašingtonas pagrįstai piktinasi Belgijos specialiosiomis tarnybomis.
Šokiravo Briuselio prisipažinimas, jog įvyko tai, ko tikėjosi.
Paprasti taksistai daugiau išmano arba nujaučia. Fiksuoti
įtartini
asmenys bastosi po Europą, ir jokio koordinuoto sekimo. Į neviltį
varantis žinybinis egoizmas. ES jau seniai skambina nerimo varpais apie
išsikerojusią eurobiurokratiją. Pasirodo, ji paplitusi ir saugumo
sistemose.
Kokia situacija Lietuvoje reikalui esant (tfu, tfu) atremti agresyvų
nematomą priešą? Vidutiniška. Lietuva, kaip ir daugelis naujų ES
valstybių, laikosi požiūrio: baisu, bet vis tiek ne pas mus.
Po rugsėjo 11-osios buvo užsimota mestis į iki tol nežinomą ir net
paslaptingą tyrimo sritį, kur reikia pažinti visiškai skirtingą kultūrą
ir mąstymą.
Žlugus „Al Qaeda“, ėmė vyrauti nusiteikimas, kad jokio teroristų
pavojaus
nebėra, nebent teorinis. Nelikus funkcijos, pradingo ir pinigai.
Atriedėjus į Europą naujai terorizmo bangai, kaip reali grėsmė Lietuvoje
ji dar tik pamažu sunkiasi į valstybės vadovų galvas. Grėsmių
hierarchijoje pirmoji vieta priklauso Rusijai, tik po to (dažnai –
trečiojoje ar ketvirtojoje vietoje) pasirodo terorizmas.
Žinoma, tarptautiniuose forumuose Lietuvos vadovai atkartoja terorizmo
grėsmės maldelę, bet čia pat ir užmiršta. Tiesa, pastarasis
D.Grybauskaitės pareiškimas karingas, reikia tikėtis, kad tai ne vien
dėl gedulo.
Po teroristų išpuolių Lietuvos žiniasklaidoje kabėjo du pranešimai iš
Briuselio: vienas – apie oro uostą, kitas – jog NATO galutinai
nusprendė, kad reali grėsmė Lietuvai yra Rusija.
Dėl įvykių Briuselyje susijaudinta labiau tik todėl, kad ten dirba daug
tėvynainių ir, savaime suprantama, lėktuvais kursuoja žinomi politikai.
Blogiausia, kas po skerdynių Prancūzijoje ir Belgijoje gali atsitikti,
tai priprasti prie sprogdinimų, savižudžių, gąsdinimų. Ir dar kabintis
į kvailiausią argumentaciją – neva automobilių avarijose žūva daugiau.
Na, dar kelias dienas pasinervinti, paaikčioti, pagrūmoti kumšteliais į
Rytus ir vėl tapti „ramiems kaip belgams“.