Lietuvos saugumas konstatavo, kas ir taip akivaizdu, – tokių išpuolių grėsmė mūsų šalyje nepadidėjo. Lietuva ne tik pabėgėliams, bet ir teroristams gali būti įdomi tik kaip atsarginiai vartai į Vakarus.
Nepaisant to, po ES sostinę sudrebinusių sprogimų iki Lietuvos atsirito toks aidas, jog atrodė, kad jie nugriaudėjo čia pat.
Kaip ir po ankstesnių Europą sukrėtusių teroro aktų Prancūzijoje, dabar stipriausia srove ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir viešojoje erdvėje liejosi apokaliptinės kalbos apie „supuvusios“ ir „ištežusios“ Europos, visos Vakarų civilizacijos griūtį, buvo tyčiojamasi iš Belgijos valstybės, jos specialiųjų tarnybų, visos ES struktūrų, net iš gedėjusių žmonių. Aišku, aidėjo ir raginimai kuo greičiau stoti į karą.
„Ar mes nesakėme“, „kvailiai, arba susiimate, arba jums galas, bet, aišku, jūs vis tiek beviltiški“, „patys kalti, nusipelnėte“, „islamui – karą“, „ištežusi tolerancija – pagrindinė bomba“. Tokios gaidos dominavo chore, stelbdamos retus mėginimus ramiau pažvelgti į tikrovę.
Panašūs ideologinio kvaitulio, šūkių verpetai sukosi ir kitose regiono valstybėse. Liko spėlioti, ar tai spartėjantis poslinkis į radikalią dešinę, ar vis dėlto provincialių kompleksų ir paprasčiausio naivumo išraiška.
Bendram tonui pasidavė ir kai kurie politikai. Antai prezidentė D.Grybauskaitė išrėžė, kad Europa terorizmą iki šiol vertino per daug naiviai, metas baigti kalbas apie žmogaus teises ir pagaliau į karą atsakyti karu.
Tačiau pamėginusi sukonkretinti, ką vadina „karu“, D.Grybauskaitė tik išvardijo tai, kas Europoje jau seniai ne tiktai kalbama, bet ir daroma: glaudžiau bendradarbiauja žvalgybos, kovojama su organizuotu nusikalstamumu, jo finansavimu, terorizmo propaganda, stiprinami antiteroristiniai pajėgumai.
Kartu ieškoma būdų, kaip spręsti kai kurių musulmoniškų bendruomenių izoliacijos, socialinės ir ekonominės atskirties – pagrindinės terorizmo terpės – problemas.
Žinoma, šis „karas“ – ne toks sklandus, kokio norėtųsi, yra akivaizdžių klaidų ir neišvengiamų nuostolių.
Be to, jis bus ilgas, apskritai neaišku, kada ir kuo tai baigsis.
Vakarai greičiausiai nežengs žingsnio, kuris atrodė neišvengiamas jau po žudynių Paryžiuje – sausumos kariuomenių antpuolio prieš vadinamąją „Islamo valstybę“ ir kitas galvažudžių gaujas Sirijoje.
Pergalės nauda būtų akivaizdi, bet rizika dar giliau įklimpti į kruviną košę ir tos rizikos baimė – ne mažesnės. Bet tokių svarstymų negirdintys daugelis tautiečių energingai mojavo naujojo kryžiaus žygio kalavijais.
