Tėvų namuose niekas nebegyvena jau dvylika
metų, todėl Darius, pasitaręs su broliais, nusprendė, jog
nenaudojamoje sodyboje galėtų apsigyventi pabėgėlių šeima.
„Neketiname jos parduoti, ne kažin ką gautume. O nuo karo bėgantiems
žmonėms, kaip aš įsivaizduoju, mūsų tėvų sodyba būtų tinkama. Padėčiau
jiems pasitvarkyti, ir galėtų gyventi, kiek tik nori.
Turime ir žemės. Ją nuomojame ūkininkui. Jei sodyboje apsigyvenę žmonės
norėtų sodintis daržus, tikrai su ūkininku sutartume ir galėtume
užleisti 10–20 arų“, – savo viziją dėstė stogdengiu dirbantis Darius.
Jis patikslino, jog įleisti į sodybą pabėgėlius buvo vyriausiojo brolio
Rimo idėja.
„Rimas seniai gyvena Suomijoje, verslo reikalais dažnai lankosi
Lietuvoje. Kitas mūsų brolis įsikūręs Rusijoje.
Prieš kurį laiką Rimas buvo nuėjęs į Vilkaviškio migracijos tarnybą,
pasakė apie sodybą Slabaduose, kuriuose galėtų apsigyventi pabėgėliai.
Į Rimo pasiūlymą tarnybos darbuotojos pažiūrėjo gan skeptiškai. Gal
nesuprato brolio? Sakė jam, kad niekas čia nesiruošia važiuoti“, –
pasakojo Darius.
Jis jau įspėjo artimiausius Slabadų sodybos kaimynus, jog galimas
daiktas, kad tuščiuose Katkevičių namuose įsikurs pabėgėliai. Darius
teigė, jog ši žinia neišgąsdino kaimynų.
„Darbo jėgos kaime beprotiškai trūksta. Miršta kaimai. Nežinau, kas bus
po dvidešimties metų, – perspektyvos yra labai liūdnos“, – nuoširdžiai
apgailestavo Darius, neįsivaizduojantis gyvenimo mieste.
Nuo Vilkaviškio iki Slabadų – 17 kilometrų tvarkingo asfalto kelio.
Darius, ranka rodydamas į įvairias Slabadų kaimo puses, vardijo: „Ten –
ambulatorija, šitoje pusėje – parduotuvė, prie pat – autobusų stotelė.
Tiesa, autobusas į Vilkaviškį važiuoja tik du kartus per savaitę –
trečiadienį ir šeštadienį, kai būna turgus.“
Vyras atrakino prieš pusšimtį metų statyto medinio namo duris.
Pirmame aukšte – virtuvė, du kambariai, vonia, antrame – du nedideli
kambariai.
„Čia mus keturis tėvai užaugino, – su švelnia nostalgija ištarė Darius.
Prieš kurį laiką vienas iš keturių brolių, sulaukęs vos 33 metų, mirė.
– Matote, name viskas yra tvarkinga. Malkų reikia nedaug, radiatoriai
bemat prišildo. Aišku, reikia šiokio tokio remonto, bet iš bėdos, – kad
ir dabar gali kas nors apsigyventi.“
Kambariuose yra baldų, virtuvėje – mažai naudota krosnis bei dujinė
viryklė, yra net indų ir stalo įrankių.
Kieme – mūrinė vasaros virtuvė, keli seni mediniai ūkiniai pastatai,
kuriuos Darius pasirengęs nugriauti, jei tik atsiras gyventojų.
Garsiai pasvarstėme, kokie pabėgėliai galėtų įsikurti sodyboje.
„Man neturi reikšmės, svarbiausia, kad ramaus gyvenimo norintiems
žmonėms tiktų“, – tikino Darius.
Vyras sutiko, jog, tarkime, sirams, nežinia, ar būtų priimtinas
gyvenimas Lietuvos kaime. Tačiau Dariui nėra svarbi pabėgėlių tautybė.
„Vilkaviškyje gyvena ukrainiečių. Jie įsikūrę bendrabutyje, visi dirba,
nieko neprašo, nereikalauja“, – apie Ukrainos pabėgėlius kalbėjo
Darius.
Aprodęs gimtąjį namą, į kurį mielai įleistų bėdos ištiktus žmones,
Darius užrakino duris ir, lipdamas verandos laipteliais, šypsodamasis
žurnalistams ištiesė raktą: „Na, gal jau dabar galiu atiduoti? Gal
rasite norinčiųjų?“
˙