Trumpa, neužtrukusi S.Skvernelio spaudos konferencija vis dėlto nustebino ir nuvylė net truputėlį labiau nei buvo galima tikėtis, gerai suprantant kaip sunku palikti postą žmogui, pelniusiam aukščiausius reitingus šalyje, ne kartą susilaukusiam liaupsių už sugebėjimą atsispirti politiniam šantažui, – šių eilučių autorius taip pat net keletą kartą yra išsakęs labai pagarbius žodžius, kaip visados atrodė, tvirto charakterio vyrui, ir išmintingam politikui, kuris galvoja ką sako ir daro.
Todėl dvigubai apmaudu dabar buvo matant savo nuoskaudos taip ir nesugebėjusį nelyg mažas vaikas nuslėpti ministrą, įsižeidusį nuo tada, kai jam buvo priminta, jog reikia žaisti pagal civilizuotame pasaulyje nusistovėjusias politinio vyksmo taisykles, nedarant išimčių net tautos numylėtiniams.
Vis dėlto, kaip atrodo, ministras paskubėjo nepaklausęs Vyriausybės vadovo prašymo atidėti bent keliomis savaitėmis pranešimą apie savo ketinimus šlietis prie „valstiečių“ rinkimų į Seimą metu, labai tikėtina, desperatiškai skubinamas paties R.Karbauskio, kuriam kiekvieną minutė yra svarbi pradėjus lemiamą šturmą iš nežinios į politinį Olimpą. Tiesą sakant, nenoriu kritikuoti šaunaus ministro, kuris savo poste tikrai nenuvylė, tačiau kankinuosi dėl bjaurios nuojautos, kad tolesni S.Skvernelio politinės karjeros vingiai nebus tokie sėkmingi kaip mums visiems to norėtųsi.
R.Karbauskiui, regis, visados buvo svarbu kovoje dėl valdžios išplatinti politinių dvynių įvaizdį, – anksčiau vilkosi užsikabinęs už K.Prunskienės parankės, dabar, kaip atrodo ryžtingai apsisprendė įsikabinti į S.Skernelio skverną. Ar tai reiškia, kad žinomas verslininkas gėdijasi savo veido, išėjęs į viešumą?
Nebūtinai! Greičiau yra taip, kad dabar R.Karbauskis savaip patobulinęs bandys realizuoti dar A.Valinsko atrastą rinkimų strategijos dėsnį, kad laimi žinomi veidai, toli gražu neapsiribodamas tik S.Skvernelio susikurtu geru įvaizdžiu, iki galimybių ribos praplėsdamas simpatingų portretų galerija.
Žinoma, orientacija į žinomumą, reputaciją, žmogaus gerą vardą ir populiarumą savaime nėra blogai, tačiau bandymas visuomenei pateikti komandos sąrašą išskirtinai pagal žmonių žinomumą, tokios tipo viliotinis rodo, kad politiniam susivienijimu, nesvarbu kaip jį pavadinsi, visų pirma trūksta idėjų, partija dūsta nuo idėjų deficito, bandydama savo negalią pridengti asmenybės posiniu žavesiu, kartais tiesiog fotogeniškumu.
Kad ir kaip pakryptų pokalbis, kad ir kur bandyčiau nusukti akis, niekaip negaliu atsikratyti minties, kad antai balsavimas referendume už ar prieš Atominės elektrinės statybas buvo vienas iš svarbiausių mūsų sąžinės, proto ir valios testų, parodęs populiacijos nesugebėjimą atsispirti prieš gerai organizuotą kvailinimo akciją.
Sunku pamiršti, kad R.Karbauskis buvo vienas iš labiausiai pasižymėjusių tokios mūsų nesėkmės architektų, jeigu norite, režisierių. Iš tiesų, nenorėčiau gyventi pagal Naisių įsteigtą pavyzdį kraštutinį tobulumą pasiekusioje Lietuvoje, oi, mama, nenorėčiau, net jeigu tokia Lietuva taptų visiškai išblaivinta šalimi su galutinai detoksikuotais piliečiais. Klausiate – kodėl? Didžiausia tironija prasideda tada, kai banalybė įgyja politinė galią.
