Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvenančią 35 metų M.Liškauskaitę menkai guodžia Dubajaus teismo sprendimas, kad mergaitės turi augti su motina, nes nežinia, kur jos yra.
Visos M.Liškauskaitės mintys nuolat sukasi apie prarastus vaikus. Ji Dubajuje įgijo vaikų prižiūrėtojos kvalifikaciją ir dirba viename vaikų darželyje mokytojos padėjėja.
Moteris teigė dėl savo vaikų padariusi viską, kas įmanoma, bet kol kas – jokių rezultatų.
Skurdžių žinių apie savo mergaites lietuvė sužino socialiniuose tinkluose, kartais gauna keistų žinučių telefonu.
– Ką žinote apie savo dukteris? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Liškauskaitės.
– Labai nedaug, net nežinau, ar tai – patikimos žinios.
Dažnai sapnuoju savo mergaites – sapnuose jos jau nebekalba lietuviškai, tik linksi galva, atrodo gerokai suvargusios, nuolat verkia.
Vienas anonimas man rašė, kad jos vargsta, ragino nenuleisti rankų ir ieškoti.
Kažkas pranešė, kad jų gražūs plaukai trumpai nukirpti tarsi berniukų. Gal tam, kad kiti neatpažintų.
Nežinau, kuo tikėti. Nežinau, kur jos gyvena, – Pakistanas didžiulis.
– Nejaugi per tą laiką nepavyko aptikti jokių jūsų buvusio vyro pėdsakų?
– Mano vyras bėgioja iš vienos vietos į kitą. Atsitiktinai buvau sutikusi jo brolį, bet jis tikino nieko nežinąs.
Taip seniau sakydavo ir vyro tėvai, gyvenę Dubajuje.
Vienoje musulmonų pažinčių svetainėje mano mergaičių tėvas buvo pasiskelbęs kaip viengungis gydytojas, dirbęs Europoje, neturintis vaikų, ieškantis žmonos – musulmonų tikėjimo europietės.
Jis man seniau sakydavo, kad niekada nevestų pakistanietės, jam patinka šviesiaodės.
Girdėjau, tarsi neseniai jis vėl vedė lietuvę.
– Bet juk Lietuvos gyventojos turėtų žinoti, kas jų laukia, – apie jūsų istoriją ne kartą rašyta.
– Gal nieko apie mane negirdėjo, o gal tai jo buvusi draugė. Aš tik vėliau sužinojau, jog Klaipėdos ligoninės bendradarbiai įtarinėjo, kad jis susitikinėja su viena gydytoja, kartu dalyvauja konferencijose. Ji buvo vieniša, neturėjo vaikų.
Gal jis po mūsų išsiskyrimo lankėsi ir Lietuvoje. Jo senas pasas nebegalioja, o kas naujame įrašyta – nežinia.
Pakistano oro uoste jo niekas nestabdys – jis nepadarė kriminalinio nusikaltimo.
Ten įmanoma pasidaryti visai naujus dokumentus, bet atrodo, kad tėvas kol kas mergaičių vardų ir pavardės nepakeitė.
– Prieš pustrečių metų laimėjote teismą Dubajuje – dukterys turi augti su motina.
Pati sakėte, kad toks teismo sprendimas – rimtas pagrindas ieškoti mergaičių. Nejaugi daugiau nieko nebegalima padaryti?
– Kreipėmės į Pakistano advokatus – tokių bylų, kai motinos ieško vaikų, ten daugybė.
Vieni advokatai išvis neatsako į mano laiškus, kiti aiškina, kad nemoka angliškai.
Niekas tokių bylų nenori arba reikia mokėti didžiulius pinigus, kurių aš neturiu, ieškoti įtakingų žmonių toje šalyje.
Pakistano įstatymai ir savų moterų pernelyg negina. Sakykime, atsibodo žmona vyrui, jis ją išmeta iš namų. Dėl paprasčiausios priežasties – pavyzdžiui, nepatiko anytai ir sako jai: „Viskas, eik pas savo tėvus.“
O vaikai lieka pas tėvą. Tokių istorijų man pasakojo patys pakistaniečiai.
– Vyro pėdsakų nė karto nepavyko aptikti?
– Jis tarsi gyveno viename miestelyje, paskui buvo pastebėtas Islamabade, bet greitai dingo.
Į Pakistane ieškomų žmonių tinklalapį įkėliau savo istoriją, nuotraukų – ir tėvo, ir mergaičių. Niekas neatsiliepė.
Jei jis pasirodytų Emyratuose su senais dokumentais, iškart būtų sulaikytas. Jis tai žino.
Būtų sulaikytas ne tik dėl vaikų. Mano buvusiam vyrui priteista padengti visas teismo išlaidas.
Be to, jis turėtų padengti mano gyvenimo išlaidas, nes jis mane paliko. Susidarytų nemaža suma, tad geriau slapstytis.
Mano „Facebook“ paskyroje kartą atsirado tokia žinia: „Daryk, ką nori, bet savo vaikų nerasi.“
Kas gi taip rašytų, jei ne buvęs vyras?
– Ar žinote panašių į jūsiškę istorijų, kurių pabaiga laiminga?
– Panašių istorijų – ne viena. Pakistaniečiai neretai veda brites ar amerikietes, gyvena jų šalyse, o paskui sumano aplankyti saviškius.
Jei žmona dirba ir negali važiuoti – geriausia, vyras su vaikais tiesiog nebegrįžta.
Tačiau ir ten nuvažiavusi motina – ne kliūtis. Tačiau žinau kelias istorijas, kai vaikai sugrįžo pas motinas.
Bet joms labai daug padėjo jų šalių užsienio reikalų ministerijų pareigūnai, ambasadoriai.
Lietuva neturi Pakistane net konsulato. Sakykime, aš ten surandu savo dukteris ir noriu jas parsigabenti pagal teismo sprendimą.
Kur kreiptis, kad galėčiau gauti mergaitėms laikinus kelionės dokumentus? Į Lietuvos ambasadą Turkijoje? Niekas man negali paaiškinti.
Nesu nusiteikusi elgtis ne pagal įstatymus. Tai sakiau ir vyro broliui. Viską galima išspręsti geranoriškai, svarbiausia – kad nenukentėtų vaikai.
– Praėjo beveik penkeri metai. Dukterys gali jūsų nebepažinti.
– Vyriausiai dukrai dabar vienuolika, vidurinei netrukus sukaks dešimt, mažajai – aštuoneri. Tikriausiai jos jau pamiršo kalbėti lietuviškai, nebent vyriausia dar ką nors prisimena.
Suprantu, kad susitikimas su manimi joms būtų trauma, gal net šokas, reikėtų viską daryti atsargiai, kantriai, pamažėle.
Svajoju, kaip mes atvažiuojame į Lietuvą, jos susitinka su močiute, tetomis, pusseserėmis ir pusbroliais, atgyja prisiminimai.
– Juo toliau, juo bus sunkiau.
– Viskas Dievo rankose. Visą laiką gyvenu laukdama.
Kiek žinau, pagal pakistaniečių tradicijas dvylikos metų ir vyresnės dukterys turi gyventi su tėvu. Tegul gyvena, bet leiskite man jas matyti, su jomis bendrauti.
Laikas bėga, nuolat didėja atstumas tarp manęs ir dukterų. Vis vien laikausi, neprarandu vilties, dirbu. Man padeda geri žmonės, turiu su kuo pasidalyti savo skausmu. Tikiuosi, kad mergaitės nepamirš manęs.
Laimė truko septynerius metus
* Su pakistaniečiu Jamshidu Siddique M.Liškauskaitė susituokė 2004 metais.
* Užsienietis Kaune baigė medicinos mokslus ir atvažiavo į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Čia jis dirbo penkerius metus – atliko rezidentūrą, vėliau dirbo gastroenterologu.
* Septynerius metus M.Liškauskaitė jautėsi laiminga. 2010-ųjų pabaigoje J.Siddique paprašė vieniems metams jį išleisti iš darbo Klaipėdos ligoninėje – esą važiuosiąs į stažuotę Italijoje.
* Kitų metų pavasarį visa šeima su vaikais išvyko pasisvečiuoti pas Dubajuje gyvenusius vyro tėvus. Balandžio 4 dieną tėvas su dukterimis išėjo iš namų ir dingo. Jis viską buvo apgalvojęs iš anksto – paėmė dukterų gimimo liudijimus ir pasus, santuokos liudijimą.
* M.Liškauskaitė bandė ieškoti Lietuvos teisėsaugos institucijų pagalbos, mat jos dukros – mūsų šalies pilietės, tačiau jos jai negalėjo padėti.
* Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad J.Siddique galimai pagrobė savo vaikus ir piktnaudžiavo tėvo teisėmis bei pareigomis, bet visa tai vyko ne Lietuvos valstybės teritorijoje, todėl pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos įstatymus nėra pagrindo.
* Motina kreipėsi į visas įmanomas instancijas Dubajuje ir aplinkinėse šalyse, prašė padėti surasti dukteris, bet visos jos pastangos buvo veltui.
* Dubajaus teismas J.Siddique niekaip negalėjo rasti, o prieš porą metų Klaipėdos universitetinę ligoninę pasiekė jo elektroninis laiškas.
* Pakistanietis priminė, kad ligoninėje dirbo nuo 2006-ųjų vasaros, ir prašė dokumentų, kurie jam reikalingi naujoje darbovietėje, – pažymos, ar turėjo nuobaudų, charakteristikos ir jo atliktų endoskopijų skaičiaus.
* Lietuviškai rašytame laiške buvo prašoma dokumentus, adresuotus jo pavarde, išsiųsti į nurodytą pašto dėžutę Dubajuje.
* Tačiau Dubajaus teismas negalėjo rasti atsakovo skyrybų ir vaikų globos byloje. Buvo nurodytas ne vienas vyro artimųjų adresas Pakistane, bet giminaičiai teigė apie lietuvės vyrą nieko nežinantys arba laiškai grįždavo neįteikti. Po poros metų beviltiškų paieškų ištuokos byla buvo išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant.
Indas savo sūnų pagrobė poliklinikoje
* Vilnietė Renata Katinaitė-Lodh (nuotr.) jau ilgiau nei mėnesį nematė savo 8 mėnesių sūnaus, kurį vasario 24ąją Antakalnio poliklinikoje pagrobė kūdikio tėvas Indijos pilietis Kaushikas Lodhas.
* R.Katinaitė-Lodh pastaruoju metu gyveno atskirai nuo sutuoktinio, o tėvas sūnų išvysdavo tik poliklinikoje. Tądien vaiką pas medikus atvežusi R.Katinaitė-Lodh trumpam užėjo į motinos ir vaiko kambarį, o mažylį paliko saugoti K.Lodhui.
* Kelias sekundes šiame kambaryje užtrukusi motina grįžo atgal ir vežimėlį rado tuščią. Valytoja jai pasakė, kad vyras su kūdikiu pasuko atsarginio išėjimo link. Moteris išbėgo į lauką ir išvydo tik nuvažiuojantį taksi automobilį.
* Nors apie pagrobtą vaiką iš karto buvo informuota policija, indui su kūdikiu pavyko pasiekti oro uostą. Manoma, jog jis galėjo išskristi į Jungtinius Arabų Emyratus, o iš ten – į Indiją.
* Vilniaus teismas už akių leido K.Lodhą suimti. Nors indas turėtų būti ieškomas, jis nebando slėptis – apie šeimos konfliktą rašo socialiniame tinkle, atsakinėja į žurnalistų klausimus. Su mažylio motina jis bendrauja interneto pokalbių programa.
* Netrukus po pabėgimo socialiniame tinkle „Facebook“ jis pareiškė, kad dėl žmonos elgesio praėjusiais metais yra kreipęsis į policiją: „Renata bandė nusižudyti ir nužudyti mūsų sūnų. Ji atsisakė vežti vaiką atlikti jam būtinų medicinos procedūrų, susijusių su širdies veikla.“
* K.Lodhas ne kartą viešai kritikavo Lietuvos pareigūnus, kurie dėl buitinio konflikto paskelbė tarptautinę jo paiešką. Jis piktinosi ir rasistiniais komentarais internete, kurie pasipylė žiniasklaidai paskelbus apie jų šeimos konfliktą.
