Ministro vilčių nepavadinsi optimistinėmis. Jos turbūt atspindi visuomenėje vyraujantį įsitikinimą, kad šis taboras – amžina problema ir jos niekas niekada nesugebės išspręsti.
Tokioms nuotaikoms yra rimtas pagrindas. Taboras atsirado prieš šešis dešimtmečius ir jau tada buvo narkotikų platinimo vieta.
Suprantama, anais laikais apie tai nebuvo viešai kalbama, bet teisėsauga ir tada žinojo, kas dedasi tabore. Vis dėlto net sovietų valdžia, nevaržoma jokių žmogaus teisių gynėjų ir galėjusi pasitelkti nuožmiausias represines priemones, nesugebėjo sudoroti čigonų taboro.
Negi tai tokia neįveikiama jėga, kad visoms valdžioms telieka iškelti rankas ir pasiduoti?
Turbūt toks požiūris nėra visai teisingas. Vidaus reikalų ministerijos teigimu, per pastaruosius penkerius metus Kirtimų taboro gyventojų skaičius susitraukė ketvirtadaliu, nelegalių trobesių sumažėjo per pusę.
Gal ir galima įžvelgti šiokią tokią pažangą, nes anksčiau ši kvaišalų platinimo irštva vis plėtėsi.
Kita vertus, ir visa Lietuva susitraukė ketvirtadaliu, tad taboras tarsi atspindi šalies demografinę padėtį.
Dabar tabore yra įsikūrę maždaug 400 asmenų, auga apie 100 vaikų, kurių mokslai geriausiu atveju baigiasi ties 10 klase.
Profesiją įgyja vos vienas kitas čigonas, aukštasis mokslas čia jau kone stebuklas.
Blogiausia, kad net kiek aptirpęs taboras išlieka narkotikų platinimo tvirtove, kurios neišardė nei stebėjimo kameros, nei policijos akcijos.
Praėjusių metų rugpjūtį, kai taboro apylinkėse vienas po kito buvo aptikti dešimties narkotikų perdozavusių asmenų lavonai, policija surengė grandiozinę dvi savaites trukusią operaciją.
Pareigūnai kruopščiai tikrino visus į taborą patekusius žmones, krėtė trobesius.
Negalima sakyti, kad nebuvo jokių rezultatų, – sulaikyta 460 narkomanų, suimti 35 teisėsaugos ieškomi asmenys, pradėta dešimtys ikiteisminių tyrimų dėl kvaišalų platinimo. Tačiau per dvi savaites policininkai sugebėjo su įkalčiais sučiupti tik vieną narkotikų prekeivį.
Tai rodo, kad nusikaltėliai vykstant tokiems reidams moka slapstytis, nors nemažai taboro gyventojų nuteisiami, pasiunčiami už grotų. Tačiau išeina į laisvę ir vėl daro tą patį.
Todėl ir policijos akcijos tik laikinai sumažina kvaišalų sklaidą, šiek tiek jų konfiskuojama, sulaikomas vienas kitas prekeivis, bet netrukus šis mirtį nešantis verslas grįžta į įprastinę vagą.
Kitaip ir būti negali, nes čigonams jau seniai ne būrimas, smulkios vagystės ar prekyba, o narkotikų platinimas yra pagrindinis (neskaičiuojant socialinių pašalpų) pajamų šaltinis.
Vadinasi, policinės priemonės bus tik amžina kova su vėjo malūnais, jei nepavyks ištraukti taboro gyventojų iš šio socialinės atskirties geto arba gerokai sumažinti visiška priklausomybe nuo narkotikų sergančių žmonių skaičiaus.
Valdžia skelbia užsibrėžusi tikslą per ateinančius trejus metus perpus sumažinti taboro gyventojų skaičių. Vilniaus savivaldybė net ketina sudaryti atskirą romų, norinčių išsikelti iš taboro, eilę socialiniam būstui gauti.
Nors tai kels kitų socialinio būsto laukiančių žmonių nepasitenkinimą, gal ir būtų galima užmerkti akis į taikomas išimtis, jei pavyktų pasiekti numatytą tikslą.
Tik kyla klausimas, ar net gavę socialinį būstą čigonai jo nepavers landyne, antrąja gyvenamąja vieta ir toliau neplatins narkotikų.
Aišku, tuomet reikėtų ryžtingai griauti taboro trobesius, bet kol kas sunkiai pasisekdavo nuversti net nelegaliai čia suręstus statinius.
Ar ne paradoksas, kad, tarkime, Juodkrantėje nugriaunamas su visais leidimais pastatytas elegantiškos architektūros žuvų restoranas ir savininkui valstybė turi sumokėti milijoninę kompensaciją, o nelegali čigonų lūšna sostinėje tampa nepajudinama pilimi?
Kai buvęs Vilniaus meras A.Zuokas nuvertė kelis taboro trobesius, netrukus jį užsipuolė visas pulkas žmogaus teisių gynėjų, o jų padedami čigonai per teismus ėmė reikalauti kompensacijų. Šie užmojai išnaikinti taborą tyliai užgeso.
Daug vilčių buvo dedama į Romų visuomenės centrą, turėjusį išmokyti taboro gyventojus, pirmiausia vaikus, lietuvių kalbos, integruoti jaunimą.
Ši įstaiga veikia, tačiau jos įtaka sunkiai įžvelgiama. Ironiška, bet kai kurių šio centro dalininkų – romų organizacijų – veikėjai patys įtariami narkotikų platinimu.
Negana to, dalis kovos su narkomanija specialistų abejoja, ar duotų naudos netgi taboro išardymas, – esą kvaišalais prekiaujantys čigonai išsisklaidytų, o policijai būtų dar sunkiau juos gaudyti.
Kad ir kaip ten būtų, narkotikų prekyba besiverčiantis taboras sostinėje – Lietuvos gėda ir jau vien todėl būtina ją nusiplauti.
Tik kol kas niekas nežino, kada tai pavyks padaryti. Aišku, vien Vilniaus savivaldybės pastangų bus maža. Būtina aukštesnių valdžios ešelonų politinė valia.
