Atrodo, kad Vakaruose, kitaip nei Lietuvoje, vyrauja supratimas, kad terorizmo priežastys, visų pirma, glūdi ne kultūriniuose ar religinių įsitikinimų skirtumuose, kiek socialinės ir ekonominės politikos padariniuose. Taip pat ir vidaus bei užsienio politikos pasekmėse. Sudėtinga Senojo žemyno istorija ir politinės minties raida liudija, kad smurtas tėra kraštutinė priemonė. Ir dažniausiai smurtą nukreipus į vien pusę, jis, anksčiau ar vėliau, sugrįžta bumerangu.
Tačiau mažoje, bet sau drąsą, visokį verslumą ar veržlumą bandančioje įsikalbėti, bet, deja, vis dar labai provincialioje Lietuvoje vyrauja kitoks supratimas. Nors esame toli nuo teroristinių sprogimų, patys, nepaisant rodomo solidarumo, jau, atrodo, žinome, kas išspręstų visas problemas ir sunaikintų terorizmą, taip – vienas, du ir viskas.
Komentarai viešojoje erdvėje mums dar kartą primena, kad Lietuva – drąsaus ūkinio veiksmo kraštas, reikalus sprendžiame tradiciškai, vyriškai ir iš viršaus į apačią. Esame taip pripratę, taip subordinuoti, tokia, matyt, mūsų istorinė sąmonė, taip elgėmės vakar – nuo kunigaikščių, karalių, carų ir gensekų laikų, taip elgiamės ir šiandien, viršininkas pasakė – šventa. Nes nepaklusi – skaudės ir maža nepasirodys, arba, geriausiu atveju, nepatinka – lauk!
Todėl ir atrodo, kad Europa pati kalta, kad trypčioja vietoje, virkauja dėl žmogaus teisių ir nesigriebia efektyviausios, anot mūsų dešiniojo elito, priemonės – jėgos. Atrodo, kad elitinėse galvose ir mintyse kremliškoji kabinetinių „ukazų“ ar „zadanijų“ vadyba vis dar įtaigesnė už Europos agorų balsus? Lietuvoje pastaruoju metu tiek daug nekonstruktyvios kritikos Europos Sąjungos atžvilgiu. Paskaičius antraštes ir straipsnius lietuviškoje viešojoje erdvėje, atrodo, kad vis dar labiau domimės Rusija nei, pavyzdžiui, tuo, kas vyksta Briuselyje ar Strasbūre.
Gal ir galėtų nestebinti panikuojanti, įtaką ir savo identitetą prarandanti Darbo partija su tvarkos ir teisingumo buvusioje partijoje neradusiu naujuoju lyderiu priešakyje. Kad ir kiek ragintų skelbti karą „Islamo valstybei“ ir gąsdintų pabėgėlių ordomis, matyti tik kyšančios rinkimų zuikučio ausys.
Nestebina ir ultradešiniųjų pažiūrų apžvalgininkai ir jų komentarai apie skerdžiamą Europą, kaip ir politologai iš dešiniojo elito kalvės TSPMI. Tiesa, nustebino kairiųjų partijoje esančio Europos Parlamento nario teiginys, kad teroristus džiugina dėl žmogaus teisių verkšlenanti Europa. Matyt, kalbėjosi su jais, žino, kad jau tokie tvirtinimai.
Ne pirmą kartą „nustebina“ ir Lietuvos Respublikos prezidentė. „Į teroristų vykdomą karą privalu atsakyti karu“, – sako ji, pridurdama, kad kol kas Europoje terorizmo grėsmės vertinamos per daug naiviai ir paviršutiniškai. Pasakyta taip, lyg mūsų Prezidentės kalboje atgimtų pats Britų ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis Antrojo pasaulinio karo mūšių įkarštyje.
Bėda ta, kad Europoje ne tik laikai, bet ir politinė retorika nebe tokia, nes skaudžių istorijos klaidų nesinori kartoti. Todėl šiandienos kontekste mūsų Prezidentės ir jos politinių kompanionų kalbos šauna labiau ne Vakarų, o Rytų pusės link. Juk kalba ir tonas skamba labai panašiai kaip ir kritikuojamų „kolegų“ Rytuose. Mūsiškių retorikoje, atrodo, tetrūksta tokių kalbos perlų kaip „murkdymas unitaze“. Juk „reikia ginti gyvybę, o laikas dejuoti apie žmogaus teises ir verkšlenti jau seniai praėjo“.
Taip, reikia surasti pusiausvyrą tarp – žmogaus teisių apsaugos ir saugumo nuo terorizmo, bet kai valstybės vadovė atviru tekstu sako, kad „nebe laikas verkšlenti ir dejuoti dėl žmogaus teisių“... Kokį ženklą tai siunčia Lietuvos, kurioje žmogaus teisių padėtis toli gražu nėra ideali, gyventojams? Juk žmogaus teisės – ne tik teisė į privatumą, bet ir išraiškos, žodžio, asmens tapatybės teisės, taip pat – socialinės teisės į darbą, būstą, tam tikrą pajamų lygį, vaikų teisės ir kt. Ar jų irgi nereikia?
Tad į ką lygiuojamės, ponai ir ponios? Ar įsivaizduojate taip kalbančius Angelą Merkel, Fransua Olandą ar Deividą Kameroną?
Aš – ne. Gal todėl mūsų dešiniesiems Vakarų Europa nėra joks pavyzdys. Jiems žymiai artimesnis ORIENT‘yras yra tokios šalys, kaip Singapūras ar Kuveitas (priskiriamų prie „blogiukių“ klubo, kalbant apie žmogaus teises ir jų apsaugą).
Todėl ir kyla klausimas, kas atsitiko, kodėl Lietuvos elitą kamuoja tokia karinė romantikos nostalgija, o gal – pragmatiškas noras prilygti Rytų „teisuoliams“?
O gal viskas paprasčiau ir ši tirada su ode pabūklams tėra priemonė „vidaus vartojimui“? Tam gūdžiam, konservatyviam, izoliuotam nuo pasaulio ir socialinių-ekonominių problemų slegiamam rinkėjui? Nes būtent jo problemų ir niekas nesprendžia, nors turėtų bent padėti.
Tiesa, pas mus jis pats viską išsispręs, o jei ne, tai ne mūsų, o jo problemos. Čia juk ne kokie supuvę „socialistiniai“ Vakarai. Kam spręsti sudėtingas socialines problemas, kai galima paprašyti, kad viską su karišku uolumu iškuoptų nematoma rinkos ranka? Velniop lygybę, laisvę rankai veikti: nesvarbu, kad apsukriuosius ji glosto, o kitus vanoja botagu iš Lietuvos. Dar kitiems pila tiek, kad pradėjo vaidentis baltas vytis be raitelio.
O kaip mes, LDK palikuonys, be užsimojusio kalaviju riterio? Juk mums tas užsimojęs vaikinas yra visa ko apoteozė, visų problemų sprendėjas ir panacėja. Kalavijas, kaip nematoma rinkos ranka, vejanti ne tik nereikalingus žmones, bet ir atėjūnus, kad ir kas jie bebūtų.
Gaila, kad dešiniojo elito širdžiai karingoji, feodalinė, baudžiavinė valstybė – arčiau širdies, o ne Respublika, ne europietiška, demokratinė, gerbianti kiekvieną žmogų ir kurianti lygias galimybes visiems, nepaisant kilmės.
Dešinieji, ponai ir ponios, leiskite paklausti, kurią valstybės koncepciją ginti prisirinko „Islamo valstybės“ ideologai ir jais įtikėję mankurtai?
Šiais metais popiežius Pranciškus, pasmerkęs išpuolių Briuselyje organizatorius, Didįjį ketvirtadienį nuplovė kojas jauniems prieglobsčio prašytojams, tarp jų ir musulmonams, teigdamas, kad „esame visi broliai ir norime gyventi taikiai“. Jis jau nebe pirmą kartą pasipiktino dėl „ginklų prekeivių, kurie kursto karo žaizdrą mūsų brolių ir seserų nekaltu krauju“.
O gal ir toliau šauksimės karo dievų?
Morta Vidūnaitė yra socialdmeokratė, politologė
