Skambiais sulaikymais pradedami ir tyliai nutraukiami tyrimai yra tapę savotiška STT veiklos vizitine kortele, bet šį kartą akis bado neįprastas įsibėgėjusių seklių kūlvirstis – tarsi kas būtų stipriai nuspaudęs jų mašinos stabdį.
Paprastai ikiteisminį tyrimą STT nutraukia, kai jau būna pasiektas viešųjų ryšių efektas – apie įtariamuosius ištrimituota kuo garsiau. Beje, šitaip nutinka į teisėsaugos mėsmalę pakliuvusiems didžiulę įtaką STT darančios prezidentės nemėgstamiems politikams, verslininkams.
Šis atvejis – priešingas. Gal todėl ir STT elgiasi netipiškai. Iš buvusio LB vadovo K.Ratkevičiaus dabar vadovaujamos kredito unijos 70 tūkst. eurų kyšio reikalavęs asmuo tai esą darė LB Priežiūros tarnybos direktoriaus vardu ir aiškino galįs paveikti inspektavimo komisiją.
Nors STT aiškina, kad įtariamasis neturėjo jokių ryšių su LB, jis žinojo tokios informacijos, kuri galėjo būti prieinama tik šio banko vadovams ir nedidelei Priežiūros tarnybos darbuotojų grupei.
Kredito unijai pasiskundus iš pradžių STT lyg ir mėgino išsiaiškinti tiesą. Buvo pritaikytas nusikalstamos veiklos modelis, buvo galimybė sulaikyti su įkalčiais galbūt kyšio gavėjui tarpininkavusį asmenį.
Todėl sunku suprasti, kam reikėjo staiga nutraukti šią operaciją, ypač žinant, kad STT retai gali pasigirti sėkmingai baigtais tyrimais. Kita vertus, nėra didelė mįslė, kodėl STT savo rankomis sužlugdė įsibėgėjusią operaciją.
Tik neaišku, ar kas iš šalies padėjo susiprasti, ar ši tarnyba pati susigaudė, kad jei būtų prisikasta iki galimai kyšio reikalavusio aukšto rango LB pareigūno, dėmė kristų ir ant šio banko vadovo V.Vasiliausko, D.Grybauskaitės globotinio ir statytinio.
Būtent prezidentės pastangomis šis teisininkas gavo daugelį garsių finansų specialistų viliojantį LB vadovo postą. Nenorėdamas konfliktuoti su D.Grybauskaite Seimas, ko gero, patvirtins jį ir antrajai kadencijai, nors laimėjimais per penkerius vadovavimo metus V.Vasiliauskas ir negali pasigirti.
Tiesa, Lietuvai pavyko sklandžiai įsivesti eurą, bet tam rengėsi visos valstybės institucijos.
Tuo metu LB žodis likviduojant Ūkio ir „Snoro“ bankus buvo svarbiausias, o bent jau pastarąjį galėjo perimti valstybė – tuomet būtų buvę išvengta didžiulės žalos žmonėms, verslui, savivaldybėms, valstybinėms įmonėms.
Kad tai buvo klaidingas sprendimas, atskleidė ir specialus Seimo tyrimas. Abejoti, ar tikrai būtinai reikėjo likviduoti „Snoro“ banką, verčia ir paaiškėjusios kai kurios aplinkybės.
„Lietuvos ryto“ vadovai liudijo Seimo Antikorupcijos komisijai, kad „Snoro“ prezidentas R.Baranauskas jiems skundėsi, esą LB valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas jį raginęs dėl ramesnio gyvenimo atsisakyti dienraščio akcijų.
Mat pro didinamąjį stiklą valdžios veiklą stebintis „Lietuvos rytas“ principingai kritikuoja prezidentę, ir ne paslaptis, kad tai seniai labai erzina ir pačią D.Grybauskaitę, ir jos statytinius.
Beje, kad minėti liudijimai Seimo komisijai pataikė į skaudžią vietą, patvirtina LB vadovo reakcija. Paprastai tokio rango pareigūnai nesibylinėja su spaudos atstovais, juo labiau kad šiuo atveju kalbėta apie „Snoro“ banko prezidento teiginius, o „Lietuvos ryto“ vadovas tik įvykdė pareigą pasakyti parlamentarams visą jam žinomą informaciją.
Nieko nepešęs Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme LB vadovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, bet ir čia nepripažinta, kad galimai tikrovės neatitinkančią informaciją paskelbė „Lietuvos rytas“. V.Vasiliauskui net buvo priteista atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Tačiau kitaip nutarė aukštesnės instancijos teismas, nors argumentų stoka verčia spėlioti, ar jam nepatarinėjo įtakingi politikai.
Nebuvo skaidrus ir likviduotų bankų administravimo procesas.
LB nusamdytų „Snoro“ uždarymą administravusių britų paslaugos atsiėjo rekordinę 120 mln. litų (33 mln. eurų) sumą, Ūkio banko laikinuoju administratoriumi buvo paskirtas su V.Vasiliausko ankstesne darboviete – advokatų kontora – siejamas asmuo.
Galėjo susidaryti ir įspūdis, kad LB vadovas iš viso palankus vien skandinaviškiems bankams, nes nacionalinio kapitalo bankų jau beveik nebeliko.
Tik artėjant V.Vasiliausko kandidatūros svarstymui Seime dėl antrosios LB vadovo kadencijos jis lyg ir ėmė šukuoti skandinaviškus bankus prieš plauką – vis pingant skolinimuisi pasisakė už neigiamas palūkanų normas paskolas paėmusiems asmenims.
Bet tai galima įvertinti kaip centrinių bankų vadovams netinkamą populizmą, nes neigiamų palūkanų taikymas prieštarauja mūsų Civiliniam kodeksui, be to, tuomet bankams tektų apmokestinti ir indėlius.
Lietuva pinigų politiką dabar yra perdavusi Europos centriniam bankui, bet vis vien finansų sistemai gali kilti rimtų grėsmių, kai šalies centriniam bankui vadovauja abejotino savarankiškumo ir pirmiausia įtikti savo globėjams siekiantis asmuo.
