Daugelio rinkėjų mąstymas nesikeičia – jų meilę ir pasitikėjimą lengviausia nusipirkti „naujo“, „nesusitepusio“, o svarbiausia, „nepartinio“ politiko ar politinės jėgos įvaizdžiu.
Tie nepartiniai ar, teisingiau tariant, antipartiniai veikėjai į politiką gali nužengti iš bet kur, bet jie tampa ypač paklausūs, jei atkeliauja iš pramogų pasaulio ar sporto, didžiojo verslo arba aukšto karjeros valdininko posto.
Priežastys, kodėl taip yra, akivaizdžios. Pirmiausia – nepasitikėjimas partijomis ir viskuo, kas su jomis siejama, – ideologijomis, programomis, klasikine politika.
Antra, piliečiai, kuriems trūksta pasitikėjimo savo jėgomis, noro prisiimti atsakomybę už šalies ir savo gyvenimą, visuomet linksta į tuos, kurie neva geriausiai gali tai „sutvarkyti“. Politiko, kaip „ūkiško ir dalykiško specialisto“, gelbėtojo ir globėjo, įvaizdis paplitęs krizę išgyvenančiose arba nebrandžiose demokratijose.
Gerai, jei tokie rinkėjai bei jų meilės objektai nelemia šalies politinio peizažo ir nediktuoja politinės padėties, tačiau būna, kad lemia ir diktuoja.
Antai ant violetinės Garliavos isterijos ir kovos su „sistema“ bangos 2012 metų Seimo rinkimuose iškilę „drąsuoliai“ nesugebėjo atsidurti valdžioje – banga sparčiai slūgo, o ir pati organizacija buvo beviltiška.
Tačiau, tarkime, pramogų pasaulio atstovų grupelė, pasivadinusi Tautos prisikėlimo partija, 2008 metais tapo antrąja valdančiąja jėga ir nulėmė, jog valdžios vairas ketveriems metams atsidurtų konservatorių rankose.
Bene ryškiausias ir iškalbingiausias asmeninės sėkmės pavyzdys – prezidentė D.Grybauskaitė, sugebėjusi susikurti nepartinės profesionalės įvaizdį. Paradoksalu, jog remiama konservatorių ji susikūrė kovotojos su partijomis įvaizdį ir atsidūrė valdžios olimpe.
Ar S.Skvernelis gali pakartoti šią sėkmę? Ar jo vedama Valstiečių ir žaliųjų sąjunga šį rudenį gali tapti valdžios dėlionę lemsiančia jėga?
Akivaizdu, kad tiek ministras, tiek „valstiečiai“ daro viską, kad taip atsitiktų.
Savo pozicijas reitingų viršūnėse siekiantis įtvirtinti S.Skvernelis naudojasi laiko patikrintais viešųjų ryšių metodais. Jis itin griežtai atsiriboja ne tik nuo „tvarkiečių“, formaliai delegavusių jį į ministro postą, nuo jį priimančių „valstiečių“, bet ir nuo „partinio lojalumo“, kurį vertina kaip susikompromitavusios politikos sinonimą.
Kodėl jis žada nesusisaistyti net su „valstiečiais“, nors juos vadina naujos ir tikros valstybinės politikos Lietuvoje šaukliais? Nepasitiki netgi jų švarumu? O gal ši partija jam – tik instrumentas patekti į valdžią, nes kitokių, geresnių, esą nelabai ir yra?
Ministras taip pat daro viską, kad aukštą postą paliktų kaip politinės sistemos auka. Suprantama, tai jam padėtų bent šiek tiek kompensuoti nuostolius netekus ministerijos vadovo vairo.
Juk neabejotina, kad didelė dalis tautos myli ne šiaip dalykišką specialistą, profesionalą, kietą vyrą su antpečiais, bet ir didelį viršininką. Taigi tiesiai iš ministro kėdės eiti į rinkimus patogiau – tai padėtų agituojant rinkėjus.
Lygiai tuos pačius „antipartinio“ įvaizdžio kūrimo triukus naudoja ir patys „valstiečiai“. Į pirmąjį savo kandidatų dešimtuką jie siekia prikaišyti tokių asmenybių, kurios būtų ir žinomos, ir dar „nesusitepusios“ dalyvavimu partijų veikloje.
Tarp tokių – ir nepartinis Seimo narys, buvęs aukštas STT pareigūnas, kuriantis uolaus kovotojo su korupcija įvaizdį P.Urbšys, ne mažiau aistringas kovotojas už blaivybę, visuomenininkas A.Veryga, žinomas ekonomistas, dabartine valdžia ir partijomis nusivylęs buvęs premjero A.Butkevičiaus patarėjas S.Jakeliūnas.
Greičiausiai šį būrį dar papildys ir uniformuoti bei antpečiuoti kadrai, kuriuos į sąrašą atsives ir S.Skvernelis.
Taigi žemvaldys ir milijonierius R.Karbauskis, jau buvęs didžiojoje politikoje daugiau nei prieš dešimtmetį, tautą sužavėjusios Naujosios politikos koalicijos laikais, siekia į ją grįžti, matyt, tikėdamasis aukštesnio posto, nei tuomet užimta Seimo vicepirmininko kėdė. Jo viltys – pagrįstos.
Šiemet „valstiečiai“, ko gero, bus rimta jėga, nuo kurios gali smarkiai priklausyti naujos valdžios dėlionės – ypač jei kurie nors dabartiniai valdantieji neperkoptų Seimo rinkimų barjero.
Prisijungus S.Skverneliui ir kitiems „nepartiniams specialistams“, partijos sąrašas gali tikėtis net dviženklio procento balsų.
Tai, kad kovos su partijomis šūkius skelbiantys veikėjai gali tikėtis nemažos sėkmės kelyje į valdžią, rodo ir savivaldos rinkimuose ketvirtąją vietą tarp visų dalyvių užėmusių vadinamųjų rinkimų komitetų laimėjimai.
Joks naujas šiuos komitetus kūrusių politikų projektas, taip pat kokie nors naujieji „prisikėlėliai“ ar „drąsuoliai“ horizonte taip ir nepasirodė, tad „valstiečiai“ gali be vargo užimti šią nišą.
Tiesa, neaišku, kiek naudos valstybei duos šis „atsinaujinimas“. Ar tai vėl nesibaigs dar vienu nusivylimu ir naujų gelbėtojų paieškomis?
