Pritariu Seimo NSG komiteto pirmininkui, jog iš esmės tai nėra ataskaita, o politologinė grėsmių apžvalga su intriguojančiomis razinomis, paminint neva Rusijai pasitarnaujančias kelias visuomenines organizacijas bei žinomus asmenis.
„Ataskaitoje“ skiriamos trys grėsmių grupės: Rusija, terorizmas ir Rusijai naudingos įvairaus tipo organizacijos.
Rusija pagrindine grėsme išskiriama todėl, kad po karo su Gruzija praktiškai yra atėmusi iš šios valstybės vos ne trečdalį jos teritorijos, o po Krymo okupacijos kelia įtampą dideliame regione, siekiančiame ir Lietuvą.
Lietuva neturi konflikto su Rusija nei pasienyje, nei dėl tranzito ir juo labiau rusiakalbių Lietuvos piliečių atžvilgiu. Tačiau Lietuva morališkai palaiko Ukrainą, pritaria dabartinei Ukrainos valdžiai siekti ES ir NATO narystės.
Rusija didina karinius pajėgumus vakarinėje savo valstybės dalyje ir ypač Kaliningrade. Lietuva negali į tai žiūrėti pro pirštus, todėl šiuo aspektu Lietuvoje naudojama retorika, nors kartais ir perdėm militarizuota, vis dėlto yra adekvati tikrovei.
Bet ar jau tinka Rusiją apibudinti kaip priešą, kyla abejonių. Priešo sąvoka atsiranda, kai yra karinis konfliktas arba yra visos prielaidos tokiam kilti. Kol kas Lietuva su Rusija nėra iškasusi karo kirvio.
Tiesa, kaunamasi informacinėje erdvėje, bet čia liejasi ne kraujas, o neuronai. Kas išmeta televizorių pro langą, tam pasibaigia ir informacinis karas. Be to, akyse keičiasi ir santykiai į geresnę pusę tarp JAV ir Rusijos.
Savaime suprantama, keisis ir retorika. Lietuvai nereikėtų kasti griovio, kurio paskui nebegalėtų peršokti. Gali taip atsitikti, kad kitų metų VSD ataskaitoje teks Rusijos grėsmę perkelti į antrą vietą. Aš ir dabar nelaikyčiau Rusijos pagrindine grėsme. Didžiausia grėsmė NATO ir ES yra terorizmas. Baisiausias iš visų jo buvusių rūšių. Pavojingesnis už nacionalsocializmą. Įveikti jį galima tik koalicinėmis pajėgomis.
Ar bus tokia koalicija su Rusija, nuspręs ne Lietuva, bet JAV, Vokietija, D.Britanija, Prancūzija. Būtent didžiosios NATO valstybės nuspręs, kam ir kuriai kovos formai skirti pagrindinį dėmesį. Šia proga VSD ataskaitoje – samprotavime yra įvairių minčių keliantis tekstas.
„2015 m. saugumo situacijos Rytų Europoje klausimą ėmė gožti kova su terorizmu ir migracijos krizė, – rašoma ten. – Labai tikėtina, kad šie klausimai bus vieni svarbiausių ES, NATO ir daugelio valstybių darbotvarkėje ir 2016 m.
Tai, tikėtina, turės neigiamų pasekmių Lietuvai, nes dėl jų mažės dėmesys saugumo situacijai Rytų Europoje ir augs rengimasis bendradarbiauti su Rusija“.
Keista pozicija. Ar tai reiškia, kad terorizmas yra mažesnis blogis už Rusiją, nors NATO ir ES terorizmą skelbia kaip prioritetinį kovos objektą?
Neatsilieka savo karingais pareiškimais ir Lietuvos prezidentė. Žinoma, saugumo tarnyba neturi skelbti, kas patinka valdžiai girdėti, bet manau, Rusijos ir terorizmo grėsmių svėrimas sukels klausimų ir už Lietuvos ribų. Iš ataskaitos teksto sklinda provincialus egoizmas.
Be to, karas su terorizmu vyksta ir NATO bei ES teritorijoje, o koks nors į karinį susidūrimą su Rusija panašus konfliktas aljanso teritorijoje tik prognozuojamas ir ne vieno politologo Vakaruose nuomone, tikėtina, kad visai neįvyks.
Sunku patikėti, kad NATO didesnį dėmesį skirs tikėtiniems dalykams, o ne realiems, ir ne kažkur pakraščiuose, bet pačioje ES širdyje. Rusijos grėsmė yra, tačiau ją reikia vertinti realiai ir nesusirgti baimės manija.
Gal dar ne ligos, bet slogavimo požymių matyti pristatytoje trečios grėsmių grupės, skirtos visuomenių procesų Lietuvoje, kuriais gali pasinaudoti Rusija, analizėje.
Trumpai drūtai, nė viena ataskaitoje paminėta „kenkėjų“ grupelė, tarsi pilanti vandenį ant Rusijos malūno, jokių miltų sumalti negali ir apskritai Lietuvos apsisprendimui būti ir likti NATO nare negali turėti net menkiausios neigiamos įtakos.
Galima pasakyti dar paprasčiau: kokią nors opoziciją reikėtų net specialiai sugalvoti, kad VSD neliktų be darbo. Į konstitucinių pagrindų sergėtojų, taip pavadintas ataskaitos skyrius, akiratį pateko du signatarai Z.Vaišvila ir R.Paulauskas. Kodėl?
Todėl, kad jų pasisakymus cituoja Rusijos žiniasklaida. O kas Rusijai iš Z.Vaišvilos ir R.Paulausko kalbų yra patikę – ataskaitoje neparašyta.
Kiek tenka domėtis, Rusija daug cituoja Vakarų Europos politologus, ima iš jų interviu, bet jeigu juos Vakarų specialios tarnybos savo ataskaitose įvardintų kaip Rusijos „įrankius“, tų tarnybų vadovai bemat išlėktų iš savo postų.
Penkiasdešimt procentų Anglijos gyventojų yra prieš buvimą ES, bet savo slaptųjų tarnybų jie nėra įvardinami kaip valstybės priešai. Kodėl Lietuvoje tai įmanoma? Todėl, kad mąstymo papročiai yra patvaresni už istorinius įvykius.
Sovietų KGB taip „patardavo“ gadinantiems popierių apie santvarkos blogybes: pakliūsit su savo rašliavom į pūvančių kapitalistų rankas, kaltinkit save.
Gal ir dabar valdžia galėtų išleisti instrukciją, kaip rašyti ir kalbėti apie ES ateitį, Lietuvos valstybės strategiją ir panašius dalykus, kad, šiukštu, Rusija nepacituotų?
