Kai nežinai, kur eini, ten ir patenki

Dabar galime tik pasvarstyti, kokiais būdais P.Gylys tikėjosi būti paskirtas ministru, o paskirtas – kaip ruošėsi dirbti?

1. faktelis. Būdas patekti į ministrus – prezidentės D.Grybauskaitės šantažas.

Nedaug tetrūko, kad Lietuvos vidaus reikalų ministru būtų žmogus, Prezidentūrą laikantis uošvės dvareliu ir šantažuojantis prezidentę.

Galvoje piliečiams turėjo netilpti piršlio Rolando Pakso išvedžiojimai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė turėtų P.Gylį paskirti ministru, nes P.Gylys, prieš du dešimtmečius būdamas užsienio reikalų ministru, D.Grybauskaitę priėmė į darbą!

Ir pats P.Gylys, jei būtų tapęs ministru, ir privalėjęs kovoti su korupcija tarp policijos pareigūnų, net žodeliu tam nepaprieštaravo. Aš tau, o tu man, ponia prezidente!

O kad būtų dar svariau, pats P.Gylys priminė ir viešai pabrėžė – prezidentė turėtų teigiamai žiūrėti į jo kandidatūrą, nes violetinės bjaurasties pradžioje esą buvo toje pačioje kaip ir P.Gylys pusėje – rėmė N.Venckienę. Čia tai bent argumentas! Argumentas, kvepiantis šantažu?

Jei jau prezidentę būsimasis ministras vos ne šantažu norėjo patraukti į savo pusę, turime pastebėti, kad galėjo nutikti ir atvirkščiai. O gal D.Grybauskaitė būtų prisiminusi kitą dalyką – kaip ją, viešinčią su vizitu Amerikoje, Čikagoje apstumdė vietiniai violetiniai patriotai, kurių vienas intelektualių vedlių Lietuvoje buvo ir tebėra tas pats P.Gylys.

Tad būtent nuo prezidentės atminties, atrodo, turėjo priklausyti, ar taps P.Gylys vidaus reikalų ministru, ar ne?

2. faktelis. Lietuvos vidaus reikalų ministru galėjo tapti žmogus, šiomis dienomis viešai į kairę ir dešinę deklaravęs – teisingumo bylas nuo šiol spręs Amerika!

Tai yra – Lietuvos nusikaltėlių bylų baigtį, teismų priimtų nutarimų teisėtumą, pareigūnų žingsnius ir priemones, aiškinantis nusikaltimus, būtų lėmęs ne Lietuvos pareigūnų – policininkų, tyrėjų, prokurorų, ekspertų, teisėjų – darbas, bet Amerika ir mistiniai Amerikos pareigūnai.

Kiek profesoriaus Povilo Gylio, pasišovusio tapti vidaus reikalų ministru, žurnalistai beklausinėjo apie violetinę bjaurastį, atplukdžiusią jį į Seimą 2012 metais su įtariamojo žudiko vardu pavadinta partija, tiek būsimasis vidaus reikalų ministras, atsakinėjo – viską šioje byloje išspręs Amerika!

Štai tokios buvo norinčio tapti ministru P.Gylio būsimo darbo gairės! Ne gairės, o tikrų tikriausias spjūvis Lietuvos pareigūnams, kurie jau šešerius metus pluša srėbdami įtariamosios Neringos Venckienės, pabėgusios nuo Lietuvos teisingumo į Ameriką, sukurptą menamos pedofilijos istoriją, nusinešusios keturių aukų gyvybes, suluošinusios daugybės šeimų likimus ir apmulkinusios tūkstančius Lietuvos žmonių.

Kaip, leiskite paklausti, Lietuvos pareigūnams rengėsi vadovauti P.Gylys, pats padėjęs dabar jau teisiamiems asmenims virti violetinę košę ir iki šios dienos deklaruojantis: „Aš savo pažiūrų neatsisakau“.

Kokios pagarbos ir pasitikėjimo jis galėjo tikėtis iš eilinių policininkų ir aukščiausių kriminalinės policijos vadovų, violetinį mėšlą tebekapstančių tyrėjų, prokurorų ir teisėjų?

Jų darbas jam ministraujant būtų nebereikalingas. Tyrėjai, pareigūnai būtų galėję eiti mušti pimpalą – už juos būtų tyrę ir nusprendę CŽV detektyvai! Teisėjai būtų galėję atsipūsti – nuosprendžius už juos priiminėtų Amerikos teisėjai su prisiekusiaisiais, galimai apie Lietuvą nieko negirdėjusiais.

Amerika būtų išsprendusi ir violetinės bjaurasties, ir tos istorijos veikėjų (tarp jų ir pretendento į ministrus) ir Tos Mergaitės, ir Šventosios Mergelės Neringos bylas, ir išdavusi indulgenciją ministrui. Ir būtų įsiviešpatavę Lietuvoje tiesa bei teisingumas. Amerikoniškas.

Tad klausimėlis – o kam Lietuvai būtų reikėję lietuviško vidaus reikalų ministro?

3. Ir pagaliau trečias profesoriaus P.Gylio asmenybės faktelis.

Ar kas nors Lietuvoje prisimena, kokių mokslų sferoje atlikti tyrimai suteikė P.Gyliui profesoriaus titulą?

Profesoriumi jis tapo 1991 metais, kai 1990 metais apgynė daktaro disertaciją tema „Valdymas socializmo ekonominėje sistemoje“.

Mat galas tą valdymą. Disertacijos mes neskaitėme ir nebeskaitysime.

Bet profesorius yra profesorius, ir tai leistų iš P.Gylio tikėtis aštrių įžvalgų, analizės, analitinio mąstymo.

Bet kaip čia nutiko, kad jis nepasižymėjo jokiu profesoriui tinkančiu mąstymu, klaidžiodamas po partijas ir frakcijas? Kad taip ir neįžvelgė, jog violetinę bjaurastį sukūrė ir ja visą Lietuvą apdrabstė saujelė nusikaltėlių, kuriems pareigūnai vieną po kito kelia bylas?

Kad nekaltai buvo kankinamas penkerių metų vaikas? Kaip ir nepasižymėjo jokia įžvalga, pareiškęs norą tapti vidaus reikalų ministru, taip ir nesupratęs, kad neturės jokios savo būsimų pavaldinių, kuriuos už jų darbą išdėjo į šuns dienas, pagarbos. Ir kad savo norais jis atrodė mažų mažiausiai juokingas.

Nes kam jau kam, bet vidaus reikalų pareigūnams tikrai reikia tvirto, ryžtingo, turinčių ateities idėjų, ir, neslėpkime, jaunatviško vadovo, pajėgiančio policijos laivą ištraukti iš seklumos.

Atrodo, kad tapęs ministru profesorius būtų patekęs į gilią, tamsią duobę.

„Kai nežinai, kur eini, ten ir patenki“, – taip vadinasi P.Gylio straipsnių rinkinys, išleistas 2009 metais.

Geriau ir nepasakysi!