Bet joks psichologas net neįtarė, kad šį modelį galima taikyti ir dažnai Lietuvos partijai, kuriai staiga tenka pasiūlyti kandidatą į atsilaisvinusią ministro vietą.
Partija arba jos lyderis, nors ne kartą vėtyti ir mėtyti, vėl lipa ant tų pačių grėblių, kankinasi, viešai nusišneka, o viskas dėl to, kad nesidomi psichiatrija, nors ten viskas jau senokai surašyta.
Taigi šiame modelyje yra penkios stadijos. Pirmoje, kuri vadinama neigimo, partija ar jos lyderis tiesiog negali susitaikyti su mintimi, kad tinkamo kandidato neturi. Jis svaidosi tokiais raktažodžiais kaip „į bet kurį postą turime po penkis kandidatus“, „visus juos rinkome pagal kompetenciją“, „visiškai jais pasitikiu“. Tuo gali tikėti nebent nuolatiniai kazino ar būrimo salonų lankytojai.
Visi žino, jog jokio rimto kandidato jis neturi, tačiau, nenorėdami sunkinti psichikos ligonio būsenos, apsimeta, kad juo tiki, ir rimtais veidais svarsto pasiūlymą iš anapusinės logikos.
Antrasis etapas yra pykčio. Čia partija kartu su savo lyderiu ima siusti, kad niekas rimtai nepriima jų kandidatų, nors kažkur pasąmonės užkaboriuose ir suvokia, jog kitaip ir būti negali, nes pasiūlyta personalija tiktų nebent pozuoti nuobodžiam karikatūrų ciklui. Tas siutas pasireiškia nauja raktažodžių lavina: „taip pažeidžiama koalicijos sutartis“, „trauksiuosi į opoziciją“, „teiksime ultimatumą“, „šita ministerija yra mūsų“.
Nustojus draskytis, partija su lyderiu sklandžiai pereina į trečiąją psichologinę būseną – derėjimosi. Į narkotikus įjunkę asmenys toje stadijoje įtikinėja save ir aplinkinius, kad tuoj viskas bus gerai, maždaug, Dievuli, jei ištrauksi mane iš šios kebeknės, niekad tos bjaurasties neliesiu. Mylimąją praradę individai bando įtikinti buvusį partnerį ar partnerę, kad, žiūrėk, aš galiu pasikeisti, garbės žodis. Politiniame fronte tai skamba daug banaliau ir dar neįtikinamiau: „išklausysim argumentų“, „o tai kuo šitas netiko?“ arba, kai jau visai nebėra ko griebtis, – „ne bėda, turim kitų“.
Kai derybos tiek su Aukščiausiuoju, tiek su savimi ir koalicija neduoda nieko gero, puolama į depresiją. Ji gali pasireikšti svarbių Seimo posėdžių praleidimu, beprasmišku niūksojimu komitetuose ir grupėse žiūrint į vieną tašką ir meditatyviai bambant: „Mmmm“, pagaliau net grasinimais pasidaryti politinį charakirį tiesioginės TV transliacijos metu.
Partijos ir lyderiai ima suvokti, jog gyvenimas ne toks šviesus ir masinantis, kaip kad gavus šviežiai kvepiantį mandatą su Z.Vaigausko parašu. Dėl to jų savivertė ima grėsmingai trauktis, o kartu su ja – ir reitingai.
Penktoji, galutinė, stadija yra tarsi Bolivudo „hepiendas“, kur visi pagrindiniai aktoriai ir statistai šoka su gėlių vėriniais ant kaklų ir išpažįsta vienas kitam meilę, o piktadariai kankinasi graužiami sąžinės. Gedėtojai supranta, kad mirusiųjų nebeprikelsi ir reikia mylėti gyvuosius, nelaimingi įsimylėjėliai staiga suvokia – nebuvo ta meilė pirma, nebus ir paskutinė, o turintieji priklausomybių ilgam atsikrato savo demonų, pereina prie sveikos kefyro ir grikių dietos.
Partijoms ši penktoji, prisipažinimo, stadija turėtų reikšti savo klaidų suvokimą, mušimąsi į krūtinę ir apmąstytą pažadą ateityje taip nesielgti. Bet tuo ir skiriasi politinis gyvenimas nuo psichologinės teorijos, kad pastaroji yra pernelyg optimistiška.
Kas tinka dažnai asmenybei, labai retai nutinka bendraminčių kolektyvui, kuris kažkodėl nutarė pasivadinti ne tikrąja ūkine bendrija, o politine partija. Todėl neišgyvenusios šios, penktosios, stadijos jos dažniausiai vėl puola į pirmąją. Vėl neigia, vėl pyksta, vėl derasi, vėl depresuoja ir taip be galo, be krašto. Ir tai savaime suprantama: kadangi viena yra artimo žmogaus mirtis, prarasta meilė ar ilgalaikės agonijos be įprastos dozės, o visai kas kita – tuščia ministro kėdė. Į kurią taip norisi ir taip nėra ko pasodinti.
