Kaina? Kritimas nuo kadaise 27,5 proc. pasitikėjimo visuomenėje iki 19 proc. šiandien. Už pasitikėjimą partija ar politiku praradimą mokama didžiausia kaina. Regis, LSDP vadovybė pradeda, bent kol kas intuityviai, tai suprasti. Todėl ir pasakyta ne odiozinei figūrai P. Gyliui. Gera sunkios kelionės į pasitikėjimo partijai atkūrimo pradžia?
Jau kelis metus kalbu, kad visuomenei nepakanka vien tik teigiamų buhalterinių, valstybės saugumo, ar socialinių problemų sprendimų. Aukščiausiu prioritetu turi išlikti pasitikėjimo partijomis palaikymas.
Rimta problema tampa visuomenės pasitikėjimo partijomis, kaip demokratiją bei skaidrią socialinę politiką ginančiomis institucijomis, praradimas. Tada labai greitai pasiduodama primityvių, autoritarinių svieto gelbėtojų įtakai. Todėl logiška, kad ypač socialdemokratai, deklaruojantys solidarumą, šūkį „Svarbiausia žmogus!“, baudžiami tos visuomenės skaudžiausiai. Kitaip būti negalėjo.
Viena rimčiausių problemų su Lietuvos politinėmis partijomis yra jų negebėjimas suvokti politinės komunikacijos reikšmės. Painiojama su viešaisiais ryšiais, bet taip nėra. Partijos, įklimpusios į skandalus nepotizmo kontekste (kitaip Lietuvoje nebūna), nesuvokia, kad skandalų gesinimas reikalauja aukų ant pasitikėjimo partija aukuro.
Konkrečių aukų, nes vien tik į kalbas tema „mus puola“, arba „atsiprašau, klydau“ niekas nebekreipia dėmesio. Norėdamos atgaivinti pasitikėjimą partija, tai yra pasukti simpatijų partijai kreivę į viršų, jos turi aukoti asmenines simpatijas, asmeninius raiščius su partija vis įveliančiais į skandalus veikėjais. Tokiu atveju būtina įprasminti skausmingą „Nulis tolerancijos švogerizmui“ politiką. Tai reiškia, kad būtina veiksmais reaguoti net į menkiausius politinės etikos pažeidimus. Tik tokiais konkrečiais veiksmais galima gesinti skandalus ir tikėtis visuomenės atleidimo.
Politinė komunikacija neatsėjama nuo partijos politinės pasaulėžiūros. Iš jos ir ja remiantis formuojami jautrūs santykiai su visuomenę. Ir jeigu toje pasaulėžiūroje pagarba politinei etikai užima svarbiausia vietą, tai ta pagarba ir formuoja komunikacijos su visuomenę kriterijus. Savikritika neįmanoma be tų kriterijų išpažinimo.
Todėl akivaizdi tiesa, kad kritikuojantys partiją išvadinami priešais, o jeigu viešai kritikuoja partijos narys, toks kaltinamas nelojalumu partijai. Nereikėtų. Pavyzdžiui, garsus Švedijos socialdemokratas, buvęs Riksdago narys, ekonomikos profesorius Bo Sodersten kelis metus iš eilės kritikavo švedų socialdemokratus už spartų nusigręžimą nuo socialdemokratinės ideologijos ir neteisingą, pilną neįgyvendinamų pažadų ekonominę politiką.
Taip pat už vis dažnėjančius konfliktus su profsąjungomis, didžiausiomis socialdemokratų rėmėjomis. Kodėl kritikavo viešai? Todėl, kad jo partijos vadovybė nenorėjo jo išklausyti. Mat profesorius ne kartą perspėjo, jog tokiomis sąlygomis socialdemokratai pralaimės artėjančius rinkimus.
Kai socialdemokratų vadovai sukluso, šaukštai jau buvo po pietų. Lietuvos atveju, deja, vyrauja vos ne biologinė baimė prisipažinti klydus ir dar didesnė imtis rimtų priemonių kovai su švogerizmu apraiškomis partijose. Nes tik tokia gali atkurti pasitikėjimą partijomis.
Kita bėda yra su lojalumo samprata. Mat lojalumas Lietuvos partijose suvokiamas ne kaip lojalumas partijos pasaulėžiūrai, bet kaip kriminaliniame pasaulyje suformuota lojalumo subkultūra. Tai yra „aš tau, tu man, pagautą už rankos ginsiu bet kuria kaina“. Štai tokia filosofija ir gimdo ne tik nepasitikėjimą viena ar kita partija, bet nepasitikėjimą partijomis apskritai. To nepasitikėjimo rezultatas yra „nepartinės partijos“.
Šiandien šios „nepartinės“ partijos įgauna R.Karbauskio vadovaujamą technokratų sambūrio formą. Atidžiau pažvelgus į LVŽS matai, kad jos bendravimo modelis su galimais partijos rėmėjais grįstas antiintelektualizmu. Visas dėmesys skiriamas emocijų sukėlimui, kalbėjimui per emocijas.
Partijos strategai žino, kad juos garantuotai rems apie 100 000 violetinių, ES skeptikų, visokie „žemeeelės“ gelbėtojai. Jiems protingo kalbėjimo nereikia. S.Skvernelis yra iš tos pačios srities. Tai D.Trumpo atitikmuo arba L.Graužinienės vyriškas variantas: „Jei būčiau norėjęs postų pozicijos, tai būčiau naglai derėjęsis su politinėmis partijomis. Bet ne pozicijose pagrindiniai dalykai. Aš neparsidavinėju“. Kas čia toks nesiderėjo?
V.Kaikaris su savo idėjomis dirbti su bet kuo „todėl užčiaupkite kritiką Rusijai“ tapo kaikarizmo simboliu, o S.Skvernelis yra simbolis autokrato, įsitikinusio, kad politikos, politinės pasaulėžiūros ir politikų nereikia. Kuris iš tų dviejų pavojingesnis demokratinei valstybės sandarai, spręskite patys.
R.Karbauskis staigiai suvokė tokios mąstysenos emocijomis naudingumą. Visuomeninių judėjimų pergalės regionuose parodė kelią. Jų šūkis: „Politikas be politikos!“. Jis tai suformuluoja taip: „Apskritai šiandien daugeliui žmonių svarbiau gyvenimo vertybės (...) o ne skambūs pareiškimai ar skandalai“. Ir kas gi tos paslaptingos „gyvenimo vertybės“?
Matyti R.Karbauskio nemeilė Europos Sąjungai ir jos „liberastams“, nors ES fondams nesako ne. Dar nėra užmiršta jo parama „šliužų“ kampanijai „Neparduosiu žemės užsieniečiui“, pačiam esant trisdešimties tūkstančių hektarų savininku. Ar pigios žemės ponui pritrūko?
Siekiant nuvainikuoti politines partijas, šiandien į Lietuvos politinį lauką sąmoningai stumiamas valstietiškas pragmatizmas: nesvarbu principai, nesvarbu pasaulėžiūra. Svarbiausia, ką man duos nesvarbu kas ir kaip duos.
Kam tokiems kažkokios politinės programos, kurias reikia skaityti, gilintis? Politinės partijos turi kaltinti tik save ir nieką kitą už tai, kad pjauna pasitikėjimo šaką, ant kurios patys sėdi. Kaltinti pačias save už neprincipingumą. Lieka tikėtis, kad bus atsitokėta. Antraip tikrai kils klasikinis, pilnas nusivylimo klausimas: quo vadis, Lietuva?
