Jam nepadėjo nei keista dovana D.Grybauskaitei jubiliejaus proga – prezidentės nebijančio kritikuoti „Lietuvos ryto“ vadovo ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderio demonstratyvūs sulaikymai apklausai, nei precedento neturintis Policijos departamento spaudimas leisti jam toliau vadovauti ONKTD.
Tai rodo, kad susikompromitavęs pareigūnas galų gale prieina liepto galą.
Labiau turėtų stebinti ne naujojo generalinio prokuroro E.Pašilio gebėjimas atsispirti spaudimui paskirti I.Mikelionį dar vienai kadencijai, bet tai, kad šiam prokurorui iš viso buvo leista vadovauti ONKTD.
Daug metų šiam svarbiam departamentui vadovavo organizuotų gaujų siautėjimą šalies miestuose prieš gerą dešimtmetį pažabojęs prokuroras A.Kliunka.
Tačiau generaliniu prokuroru tapęs D.Grybauskaitės statytinis D.Valys šį didžiulį autoritetą turėjusį pareigūną siekė pašalinti iš pareigų, o jam pradėjus tyrimą dėl teisėjos N.Venckienės nusikalstamų veiksmų net pareikalavo nedelsiant trauktis.
Kai A.Kliunka atsisakė palikti postą, nutiko daug įtarimų sukėlęs įvykis – gimtadienį šventęs ir kolegų pasveikintas pareigūnas netrukus netikėtai prarado atmintį, o atsipeikėjo jau vienoje kavinėje.
Pasinaudodamas keistu atsitikimu D.Valys atleido A.Kliunką ir į jo vietą paskyrė ne kurį kitą prokurorą, o I.Mikelionį, nekreipdamas dėmesio, kad ONKTD vadovo posto konkurse jis užėmė tik trečiąją vietą. Šis prokuroras pasirinktas neatsitiktinai. ONKTD – itin svarbi teisėsaugos grandis ir, matyt, norėta lengvai valdomo, nuo aukščiausių politikų visiškai priklausomo jos vadovo.
Juk I.Mikelionio biografija rodo, kad tai pažeidžiamas asmuo: jis buvo gerokai įsiskolinęs, vertėsi pareigūnui neleistina komercine kotedžų statybos veikla, pardavė namą pagal preliminarią sutartį, nesumokėjęs mokesčių, negana to, nuslėpė galimą interesų konfliktą – jo broliui už beveik 3 mln. litų pasisavinimą iškelta baudžiamoji byla.
Jau ir ankstesnė šio prokuroro veikla turėjo kelti įtarimų, kad jis tėra uolus politinių užsakymų vykdytojas. Dar 2008 metais dirbdamas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoju I.Mikelionis be jokio teisinio pagrindo ilgai malė teisėsaugos mėsmale tris Ūkio ministerijos valdininkus, kurie buvo įtarti tarnavimu „Achemos“ bendrovei.
Mat „Achema“ siekė statyti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą (SGDT). Buvo gauta informacijos, kad šį projektą visais įmanomais būdais mėgins žlugdyti Rusijos koncernas „Gazprom“.
Pradėta byla SGDT statybą sustabdė net keleriems metams ir vėliau jis buvo pastatytas jau kelis kartus brangiau.
Viena nukentėjusių valdininkių N.Pažūsienė tvirtino, kad I.Mikelionis ją vis spausdavo duoti parodymus prieš „Achemos“ vadovą B.Lubį ir buvusį premjerą G.Kirkilą.
Aukščiausiasis teismas ją ir kitą Ūkio ministerijos darbuotoją ne tik visiškai išteisino, bet ir konstatavo, kad ikiteisminiu tyrimu buvo sužlugdytas valstybės tikslas greitai ir pigiai pastatyti SGDT.
Tapęs ONKTD vadovu I.Mikelionis dar labiau pagarsėjo kaip uolus politinių užsakymų vykdytojas. Vienas pavyzdžių – šalį valdžiusių konservatorių noru tuometiniam Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovui R.Boreikai iškelta baudžiamoji byla.
Nors nebuvo jokių šio pareigūno ar jo žmonos kaltės įrodymų, kai vienas prokuroras nutraukdavo tyrimą, jo sprendimą I.Mikelionis naikindavo ir bylą perduodavo kitam. Galiausiai tyrimą vis dėlto teko nutraukti.
„Lietuvos rytas“ ne kartą rašė, kaip ONKTD kontroliuojami tyrimai, pamynus nekaltumo prezumpciją, paverčiami viešųjų ryšių akcijomis ir visuomenės klaidinimu. Tad išpuolis prieš dienraščio vadovą buvo ne tik politinis užsakymas, bet ir, ko gero, asmeninis I.Mikelionio kerštas, susietas su bandymu bet kuria kaina išsaugoti postą.
Seniai krito į akis ir šio prokuroro noras įsiteikti kai kurioms žiniasklaidos priemonėms, iš anksto informuojant jas apie rengiamus sulaikymus, jo ryšiai su buvusiu teisėsaugos pareigūnu, Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininku V.Gailiumi.
Kalbama, kad šis buvo tapęs net ryšininku tarp prokuroro ir oligarchinės žiniasklaidos atstovų.
Generaliniam prokurorui nutarus atsikratyti susikompromitavusio pavaldinio, jo užtarėjų choras pratrūko kaltinimais. Nesunku įspėti, kad jie ir įtikino policijos generalinį komisarą L.Pernavą pasirašyti raštą, kuriuo primygtinai prašoma I.Mikelionį palikti vadovauti ONKTD.
Maža tokį spaudimą pavadinti neteisėtu. Tai mėginimas pažeisti teisinės valstybės principus, nes prokuratūra turėtų kontroliuoti ikiteisminius tyrimus vykdančią policiją, bet kai jos vadovas nurodinėja, kas turi būti paskirtas prokuroru, yra siekiama, kad bylas prižiūrėtų savas žmogus, kitaip sakant, ranka ranką plautų.
Regis, aukščiausių politikų reitingams ėmęs kenkti teisėsaugos pareigūnų savivalės pūlinys jau taip smarkiai pritvinko, kad norom nenorom valdžiai tenka mėginti jį pamažu pradurti.
