Sunkia žemdirbio dalia besiskundžiančių ūkininkų gynėju pasiskelbęs R.Karbauskis – vienas turtingiausių Lietuvos žemvaldžių ir pats turtingiausias agronomas. Švarios gamtos ir ekologiškos mitybos vertybes į aukščiausią vietą iškėlusių žaliųjų vadas – susivienijimo „Agrocentras“, kuris yra vienas stambiausių trąšų tiekėjų, prezidentas. Apie šį ir kitus prieštaravimus – pokalbis su R.Karbauskiu.
– Griebėtės įprasto valdžios išalkusios partijos triuko – prikalbinote į savo komandą garsių ar pusgarsių asmenybių. Bet kas juos vienija, kas jūs – dešinieji, kairieji, liberalai, socialistai?
– Šiais laikais ideologinės ribos tarp partijų smarkiai apsitrynusios. Doktrinos susimaišė, jos nebėra svarbios. Ar galima įrodyti, kad Lietuvos socialdemokratai – kairieji? Ne, toli jiems iki to.
Reikia žiūrėti, kokios nuostatos konkrečiais atvejais. Pavyzdžiui, mes pritariame, kad grėsmės Lietuvos saugumui didelės, net labai didelės. Mes – už gynybinės galios stiprinimą. Tačiau nemanome, kad šauktiniai turi būti Lietuvos kariuomenės rezervo pagrindas. Raginame universitetuose ir kolegijose įsteigti karines katedras, kad jas baigę jaunuoliai taptų karininkais. Gal ir mokyklose turėtų būti privalomos karybos pamokos.
Taigi, šiuo požiūriu mes dešinesni net už konservatorius. Bet, pavyzdžiui, pasisakome už progresinius mokesčius, tad šiuo atžvilgiu tarsi kairieji.
Mes ne žvaigždes renkame, o profesionalus. Manome, kad po Seimo rinkimų dalyvausime Vyriausybės koalicijoje, tad mums vien savo partijos kompetencijų neužteks. Puoselėjame projektą, jei dalyvausime Vyriausybės veikloje, įsteigti Ekonomikos patarėjų tarybą. Planuojame į ją pakviesti lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatą, Jeilio universiteto profesorių Robertą Schilerį.
O už S.Skvernelį tai labai dėkojam premjerui Algirdui Butkevičiui ir Rolandui Paksui! Jeigu S.Skvernelį būtų palikę VRM vadovu pusmečiui, žmogus turėtų darbo iki kaklo, nebūtų jam laiko važinėti po Lietuvą ir agituoti už mūsų sąrašą. Bet pavydo sukelta neapykanta pasirodė esanti stipresnė už gebėjimą racionaliai skaičiuoti. Dabar gi mes jį vežiosime po visą šalį, pilnas sales pririnksime.
– Pareiškėte, kad nesieksite jokio posto Vyriausybėje, net jei laimėsite daugumą. Ar tai nėra išsisukinėjimas nuo atsakomybės? Iki šiol juk rinkimus laimėjusios partijos vadovas tapdavo premjeru, prisiimdavo atsakomybę. O jūs tokią sau patogią poziciją pasirinkote: pasėdėti Seime už neblogą algą, o Vyriausybėje taigi dirbti reikia, prieš prezidentę styga išsitempus atsiskaitinėti?
– Ne, ne todėl atsisakau iš anksto būti ministru ar premjeru. Mano tikslas yra perkelti politinių sprendimų centrą į Seimą. Padaryti taip, kad valdžios būtų atskirtos, kaip ir reikalaujama pagal Lietuvos Konstituciją. Seimas – įstatymų leidžiamoji valdžia, o Vyriausybė tik vykdo tuos įstatymus. Šis principas per daugybę metų buvo iškreiptas.
Įstatymus iš esmės generuoja Vyriausybė, Seimas virto tik formalia jų leidybos įstaiga. Balsuoja už Vyriausybėje sugalvotus įstatymus, ir tiek. Tai reikia pakeisti, grąžinti Seimui autoritetą. Todėl esu įsitikinęs, jog partijos vadovas jokiu būdu neturi būti premjeru.
– Kaip čia yra: jūsų partija skelbiasi esanti žalioji, skelbia ekologiją svarbiausia vertybe, o pats esate prezidentas stambaus koncerno, prekiaujančio trąšomis. Kaip tai suderinama?
– Apie trąšas skleidžiamas mitas. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad trąšos trąšoms nelygu. Yra organinės, yra mineralinės trąšos. Lietuvos ūkininkai, taip pat ir mūsų koncernas, trąšas naudoja sakingai ir atsakingai, kitaip nei Vakarų šalių ūkiai. Lietuvos dirvožemiai yra švariausi Europos Sąjungoje, tai patvirtino ekspertai.
Mūsų šalyje nuolat daugėja gandrų, tai yra švarios gamtos rodiklis. Įsivaizduokite, Lietuvoje peri per 20 tūkstančių porų gandrų. Danijoje – gal tik viena pora. Tos šalies klimatas, dirvožemių struktūra panaši kaip Lietuvos, o gandrai beveik išnykę, nes žemė prikimšta chemijos.
Gamtinei žemdirbystei, kai naudojamos tik natūralios trąšos, Lietuvoje trūktų darbo rankų. Paskaičiuota, kad gamtinė žemdirbystė apsirūpintų tik 15 proc. darbo jėgos.
Lietuvos žemdirbystė yra tausojanti žemdirbystė, ūkininkai žiūri miškų, žvėrių, neužaria aklinai visų laukų. Apskritai ekologinės problemos aštresnės ne kaime, o mieste. Laikas kalbėti ne tik apie kaimo, bet ir apie miesto žemdirbystę – vis daugiau miestiečių priemiesčiuose, nuosavose valdose įsiveisia sodus, daržus sodina.
– Gamtosaugininkai nustatė, kad klimatą nusikalstamai šildo ne tik išmetamosios automobilių dujos, bet ir karvių bandos, atiduodančios pievoms tai, ką iš jos gavo. Karvių mėšlas skleidžia anglies dvideginį, tai rimta ekologinė grėsmė. Jūsų ūkių karvės, vadinasi, irgi gadina Lietuvos orą?
– Anglies dvideginį į atmosferą išmetantis karvių mėšlas iš tiesų yra ekologinė grėsmė, bet Lietuvoje galvijų bandos mažėja, tad ji nejaučiama. Žalioji aplinka yra susieta su žaliąja energetika. Kenksmingą dalyką galima paversti naudingu – statyti specialias jėgaines ir iš mėšlo gaminti biodujas.
Lietuvos žemės ūkio ministerija neseniai parengė tokį biodujų gamybos projektą. Bet mano manymu, jis parengtas netinkamai, ne tik netinkamai – šis projektas užprogramuoja korupciją.
– Ką daryti, kad ūkininkai mažiau raudotų ir piketuotų – tai juos žaliavų perdirbėjai skriaudžia, tai Europos Sąjunga per mažas išmokas duoda?
– Daugelis painioja ES išmokas ir paramą ūkininkams. Parama – tai lėšos, skiriamos ūkiui vystyti. Išmokos yra kompensacija už žemės ūkio gaminius, reguliuojanti tų gaminių kainą ir turinti lemiamą įtaką jų konkurencingumui. Štai čia Lietuvos ūkininkai skriaudžiami. Net, sakyčiau, mulkinami. Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Skandinavijos šalių ūkininkai gauna keturis-penkis kartus didesnes išmokas nei Lietuvos žemdirbiai. Briuselio biurokratai mums sako – pas jus darbo jėga pigi, maži gamybos kaštai, todėl jums nereikia didelių išmokų.
Lietuvos ūkininkai tik apsidžiaugtų, rankomis plotų, jei išmokos iš viso būtų panaikintos. Aišku, visose ES šalyse. Tuomet prancūzų, anglų, vokiečių ūkininkams tektų mesti ūkininkavimą – visa ES rinka būtų užversta lietuviškais gaminiais. Vakarų Europoje pieno, mėsos, duonos gaminiai būtų tokie brangūs, kad lietuviški, pagaminti mažesniais kaštais, juos išstumtų iš rinkos.
– Niekaip neišsprendžiamas konfliktas tarp žemės ūkio gamintojų ir perdirbėjų. Žemdirbiai skundžiasi, kad monopolininkai juos išnaudoja, moka grašius už žaliavą, o parduotuvėse duonos, mėsos, pieno gaminių kainos didėja. Kodėl neįdiegiama kooperacija, apie kurią seniai ir daug kalbama? Kodėl žemdirbiai nesusivienija ir patys iš pieno nespaudžia sūrio?
– Deja, kooperacija mūsų žemės ūkyje sunkai prigyja. Dėl to kaltas ir lietuviškas mentalitetas. Stambiems ūkininkams vienytis psichologiškai sunku, kiekvienas žiūri savo kiemo. Iki šiol Lietuvoje pavyko suburti nedaug tikrų kooperatyvų, paminėčiau „Pieno gėlę“ ir „Pieno putą“. Daug yra ir objektyvių kliūčių. Žemdirbių kooperatyvai dirba nuoširdžiai ir skaidriai, bet kooperacijos projektų vadybininkų skaidrumu abejoju.
Žemės ūkio gamyba pakiltų į aukštesnį lygį, jei žaliavos perdirbėjai susikooperuotų bendram prekės ženklui sukurti. Nes dabar eksporto rinkose perdirbėjai yra žaliavos įkaitai. Lietuviška žemės ūkio produkcija pasaulio rinkose dalyvauja tik kaip žaliava. Konkurencingų prekės ženklų neturime. Turėjome tokių Rusijoje, bet kai Maskva įvedė sankcijas, jų netekome. Dabar planuojama skverbtis į Kinijos rinką, tačiau be konkurencingo prekės ženklo būsime tik žaliavos pardavėjai.
O sukurti jungtinį prekės ženklą – vėlgi, trukdo lietuviškas mentalitetas, nenoras susitarti tarpusavyje.
– Lietuvos kaimas miršta. Sodybos tuštėja, emigracija, bambalinis alus ir pilstukas šienauja kaimiečius. Likę, jei neužsiima žemės ūkiu, atsisako laikyti tradicinį smulkų ūkį – laukuose vis mažiau mūkiančių karvių, tvartuose nebekriuksi paršeliai. Ar po 20 metų dar liks kažkas iš senojo vienkiemių ir gyvenviečių kaimo, ar jis virs milžinišku agropramoniniu kompleksu?
– Kaimas išliks, nes be lietuviško kaimo nebus ir Lietuvos. Žemės ūkis, nors ir sudėtingomis sąlygomis, lieka mūsų ekonomikos stuburu. Lietuva pagamina net 10 proc. viso ES grūdų eksporto, tai puikus rodiklis.
Nuo sovietinių laikų įprastų smulkių sodybinių ūkių turbūt neliks, žmonėms nepasimoka laikyti vienos ar dviejų karvių, kiaulės, vištų pulkelio. Bet pažiūrėkime – sodybos netuštėja. Jas užima miestiečiai. Ir jei neužgrius ekonominė krizė, vis daugiau miestiečių kelsis į kaimą – daugelis, aišku, ne nuolat gyventi, ūkininkauti. Bet sodybos išliko, jos graibstyte graibstomos, miestiečiai čia tvarkosi, sodina sodus, daržus. Jeigu ne 2008–2010 metų pasaulinė krizė, dabar net atokiai nuo ežerų esančios sodybos būtų apskritai aukso vertės.
– Garsėjate kaip griežtas blaivininkas. Jei turėsite įtaką Vyriausybėje – kaip galvojat dorotis su alkoholizmo pamėkle: draudimais ar švietimu?
– Mūsų komandoje dirba narkologas, gydytojas Aurelijus Veryga. Jis teisingai sako, kad kovodami su alkoholizmu neturėtume išradinėti dviračio, o remtis kitų šalių pavyzdžiu. Pavyzdys mums – Skandinavijos šalys, tokios kaip Švedija, Norvegija. Alkoholio pasiekiamumą būtina riboti, ir griežtai.
Gyvenime nesu net ragavęs alkoholio. Kartą vidurinėje mokykloje, kai buvau 13 metų paauglys, mane bendraklasiai bandė apgauti – nemačiomis į sultis įpylė svaigalų.
Bet aš pajutau alkoholio kvapą, man vien nuo jo pasidarė bloga ir negėriau. Bendraklasiams tada griežtai pasakiau: aš negeriu ir niekada negersiu svaigalų. Ir jai aš ką nors pasakau, tai nenusileidžiu nė per žingsnį.
