Buvusio vidaus reikalų ministro S.Skvernelio erdviame kabinete – ideali tvarka. Nuo sienų nukabintos nuotraukos, blizga tuščias stalas. Nebeskamba vyriausybinis telefonas ir tylą drumsčia tik už kabineto langų vykstanti vidinio kiemo pertvarka.
– Ypač gailiuosi, kas nespėjau įgyvendinti su maestro Gintaru Rinkevičiumi sumanyto projekto – unikaliame kieme vasarą surengti koncertą, – šypsosi S.Skvernelis, ir jo veide, atrodo, nei lašo susirūpinimo.
– Ar ne liūdna diena jums šiandien? Paliekate ministro kėdę, nebaigtus darbus, ministerijos rūmus Senamiestyje su vaizdu į Katedrą? – paklausiau gerai nusiteikusio ministro.
– Man tik gaila, kad per tą laiką taip ir nespėjau pasivaikščioti po Senamiestį.
Savo daiktus – dvi dėžes – jau išsivežiau. Tiek jų ir buvau čia atsivežęs. Liko švarkas ir portfeliukas. Iš policijos departamento buvo sunkiau išsikraustyti po 20 metų darbo. Vien uniformų buvo keli komplektai.
– Gal steigsite namuose muziejų?
– Gal kada nors. Dabar sukišu viską į darbo kambarį ir garažą. Žmona labai nenori tų daiktų priimti. Mat aš mėgstu kaupti, negaliu iškart išmesti – gal kada nors prireiks? Kai nematau, kartais ji padaro savo tvarką.
– Apdovanojimų daug tose dėžėse?
– Jų iš policijos išsivežiau daug – žinybinių, tarpvalstybinių. Valstybinių neturiu nei vieno.
– Matyt, ir nebeturėsite?
– Manau, ne.
– Bet visi policijos generaliniai komisarai yra gavę? Gal buvote per jaunas, manyta, kad spėsite? Juk išbuvote vos pusę kadencijos.
– Tik kovo 7 dieną būtų pasibaigusi mano kaip generalinio policijos komisaro kadencija.
– Tad jums pasisekė – dirbdamas ministru pratempėte mėnesiu ilgiau. Gerai apskaičiavote. Kiek turėjote vidurinėje mokykloje iš matematikos?
– Penketą, kaip dabar – dešimtuką. Vienodai sekėsi ir humanitariniai mokslai. Marijampolės Jono Jablonskio mokyklą baigiau sidabro medaliu. Ši mokykla man daug davė. Ji sovietiniais laikais buvo patriotinės minties, tautinės lietuvybės ugdymo centras. Mokytojai buvo tikri šviesuoliai. Trejus metus cypdami mokėmės net lotynų kalbos.
- Tai puikiai žinote ką reiškia posakis: „Aut Caesar, aut nihil?“ („Arba Cezaris, arba niekas“, – lot.). Gyvenime, kaip rodo jūsų biografija, tą posakį dažnai kartodavote? Be to, ir pagal horoskopą jūs liūtas.
– Yra tiesos.
- Jūsų karjeroje netrūko ryžtingų žingsnių, drąsių sprendimų, visada pabrėždavote, kad dirbate valstybei, o ne kokiai partijai. Ar jūsų tėvai taip jus, vaiką, auklėjo – kas yra dora, kas nedora?
– Tėvai pasisodinę manęs ir sesės specialiai neauklėjo. Jie nebuvo baigę aukštų mokslų, paprasti žmonės. Tėtis dirbo šaltkalviu, mama darė daug ką. Jai nuolat geldavo išsukiotas rankas, nes siūdavo, megzdavo mašina, veždavo savo mezginius parduoti į Vilnių. Jų auklėjimas buvo paprastas – čia mūsų, o čia svetimo.
Nedrįsk! Šeimoje Kūčių, Velykų šventės buvo įprastas dalykas. Dar paauglys daug skaičiau apie pokario kovas Lietuvoje, vadinamuosius „miškinius“, pats susidariau savo nuomonę. Vienintelis, ką mums su sese galėjo suteikti tėvai – tai buvo aukštasis mokslas. Kai studijavome, mums nereikėjo dirbti. O vėliau viskas buvo mūsų pačių rankose.
– Jūs augote netoli pasienio. Gal įtakos turėjo ir laisvesnė atmosfera Lenkijoje?
– Taip, išmokau lenkų kalbą, nes ji buvo mums langas į pasaulį. O vėliau labai pravertė bendraujant su lenkų policijos vadovais, nors aukščiausiu lygiu tarp šalių tuo metu tvyrojo šaltukas.
Lenkų policijos vadovus ir specialų 30 žmonių antiriaušinį padalinį pirmą kartą į Lietuvą pakvietėme per futbolo rungtynes. Lenkijoje kiekvienos futbolo rungtynės – kaip karas. Guminės kulkos ir vandens patrankos. Žalgiriečiai tuokart laimėjo, bet praėjo rimtai, bet tai nesutrukdė mums užmegzti gerus santykius su Lenkijos pareigūnais.
Bet kai 2009 metais sausio 16 d. prie Seimo vyko riaušės ir mes, tuomet buvau policijos generalinio komisaro pavaduotojas, paprašėme lenkų pagalbos, jie nesuteikė. Matyt pamąstė, kad Vilniaus kraštas ypatingas.
– Atsisveikindamas su ministro postu nustebinote, feisbuke įdėjęs savo 11-oje klasėje rašytą rašinį „Kas yra laimė?“. Kaip sugalvojote taip neįprastai parašyti savo lyg ir pažiūrų manifestą? Ar šiandien laimę suprantate taip pat?
– Tą savo mokyklinį rašinį užtikau atsitiktinai, dabar kraustydamas daiktus. Turiu pasilikęs visas pažymių knygeles, daug rašto darbų, užtikau ir šį.
Perskaičiau ir pamaniau – ir dabar nieko nekeisčiau. Ne materialūs dalykai man laimė. Kadangi gyvenome visą laiką bute, svajojau tik apie namą, kad būtų aplink ramu. Svajonę įgyvendinome, pasistatėme namą Vilniaus priemiestyje, tebemokame paskolą.
Džiaugiuosi ramybe, kai grįžtu po darbų. Daugiau turtų nesukaupiau. Dirbti pradėjau anksti, dar studijuodamas. Net už savo diplominį darbą apie autobusų ūkio optimizavimą atrodo gavau 1000 litų atlygį, nes jį pritaikė praktikoje. Ilgai turėjau net kelis darbus. Vakarais dirbdavau vairavimo mokytoju, parengiau šimtus vairuotojų. Daug investavau, kad gyvenime kažką pasiekčiau.
– Baigęs Vilniaus technikos universitetą, jūs pasukote į policiją. Kodėl? Juk policininkas, arba „mentas“, kaip dažnai jis vadinamas, tikrai buvo ne prestižinė profesija. Vaikystėje veikiau svajojote būti kosmonautu, o ne milicininku?
– Žinote, kuo būti svajojau – kelių inspektoriumi! Jau smėlio dėžėje reguliuodavau vaikų mašinėles.
Biografijoje nesu rašęs, bet baigęs vidurinę mokyklą metus Vilniaus universitete studijavau fiziką. Mat paauglystėje būdavau fizikų olimpiadų dalyvis. Bet supratau – tai ne man, mokslas pasirodė per daug sausas. Jei nepatinka – negaliu kankintis. Perėjau į Vilniaus technikos universitetą studijuoti automobilių specialybės. Buvo labai įdomu, tame moksle buvo daug kūrybos, dėstė šaunūs dėstytojai.
- Bet automobilių ūkio vedėju netapote?
– Nei minutės nedirbau pagal specialybę. Tik baigęs buvau pakviestas dėstyti į Policijos akademiją, o po 4-erių metų pats įstojau į Mykolo Romerio universitetą studijuoti teisės.
– Geras pasirinkimas – ir tapote ministru?
– Turėjo praeiti 20 metų. Anuomet į policiją buvo žiūrima kaip į represinę struktūrą.
Bet 1994–1998 metais, kai dirbau Policijos akademijoje, jau sklandė demokratijos dvasia. Mane pirmą kartą išsiuntė stažuotis į užsienį, į Švediją. Ėmė rastis visai naujas požiūris į policijos darbą. Policija turi padėti žmogui.
- Ir tuoj atsirado galimybė pritaikyti tą požiūrį Trakų policijoje ir įgyvendinti vaikystės svajonę – tapote kelių policijos komisaru. Buvo linksma po Švedijos?
– Ištiko kultūrinis šokas. Su vakarietiškais idealais į apšnerkštą komisariatą. Sulūžusios kėdės, uniforminiu paltu užkištas prasižiojęs langas. Pirmas susidūrimas su realybe, nusikaltėliais, ir vadovybės nuostata – tvarkykis pats. Aš, dėstytojas iš Policijos akademijos, jau pirmą dieną turėjau paskęsti. Ir nei velnio!
Čia dirbo ir keletas mano studentų: „Komisare, pamirškite ko mokėte, dirbkime kaip dirbome“, – išgirdau. Atsakiau – ne, kiti turės mokytis iš jūsų.
– Tuo metu į policininkus nusikaltėliai arba spjaudė, arba bandydavo juos nusipirkti. Kaip elgėsi su jumis?
– Trakuose tvarkėsi garsi grupuotė, beveik dalyvaudavo policijos susirinkimuose. Iškart prisistatė – draugausim? Pasakiau – jei nusikalsit, bausiu. Mašina stovi ant šaligatvio – bauda. Įžeidė policininkus – teismas. Prasidėjo tikras karas. Pasipylė grasinimai. Išeidamas iš namų dar laiptinėje užsitaisydavau ginklą. Trakai mažas miestelis, greitai pasklido gandas – kyšių neimu. Gerbti pradėjo.
- Tikrai neėmėte, net iš išgėrusio vairuotojo?
– Ne. Nebent kokia bobutė kiaušinių iš kaimo atnešdavo kaip padėką.
– Štai ir įkliūsite ateity su tais kiaušiniais kaip R.Šalaševičiūtė su vokeliu. Ar yra tekę panaudoti ginklą, šauti į žmogų? – Laimė, ne. Teko išsitraukti, pagrasinti. Pareigūnui iššauti yra didžiulis stresas, ne visi juk storaodžiai. Po to konflikto, kai pasienietis panaudojo ginklą, mes su prezidentūra parengėme projektą, kada pareigūnas gali šauti. Kad jis aiškiai žinotų savo teisę ir kad valstybė jį gins. Projektas dar Seime. Bausti žmogų pareigūnui yra didžiulė psichologinė trauma. Bent jau man.
– Ministre, jūsų bendraamžiai yra ta auksinė karta, iš kurios visuomenė laukia proveržio, tikisi, kad kažką galite pakeisti.
Bet juk pripažinsite, kad senųjų politikos karšinčių pasipriešinimas labai stiprus? Ne vienas jaunas politikas nudegė sparnus ir liko nuošalėje.
– Šiame kabinete mes ne kartą bendravome su jaunuoliais iš organizacijos „Kurk Lietuvą“. Jie mūsų ministerijoje nagrinėjo migracijos procesų ir civilinės saugos problemas. Per du mėnesius padarė tiek, kiek čia būtume dirbę metus.
Tai veržlūs, baigę gerus mokslus Lietuvoje ir užsienyje jaunuoliai. Aš matau, kad jie po šių rinkimų tikrai galėtų būti vykdomoji valdžia.
– O kaip jiems prasimušti, jei nesi Vytauto Landsbergio anūkas? Su kokia jaunimo partija? Jos nėra. O senosioms partijoms jie lyg dygliai sėdynėje?
– Ministerijoje mes sugebėjome jiems atverti duris. Panaikinome absurdišką reikalavimą – kad priimant į darbą reikalinga vienerių metų darbo patirtis valstybės tarnyboje. Kur ją įsigyti? Uždaras ratas jaunimui.
Aš todėl ir einu su valstiečių ir žaliųjų partija, nes ji jaunimui atvėrė duris. Tikiu, kad kitos vyriausybės kabineto narių vidurkis gali būti 35-eri metai. Prie vairo turi stoti jauni žmonės, kuriems nekyla klausimas – nešti voką ar ne?
- Jūs pats ryžtingai krentate į drumzliną politikos upę, nors paklaustas, kodėl nenorite būti kurios nors partijos narys, atsakėte, kad per daug žinote apie politikos užkulisius. Bet be partijos toje upėje būsite mažasis plaukikas? Kaip dirbsite?
– Taip, šiomis dienomis ypač supratau, kad politika – tai minų laukas. Ta patirtis unikali. Seimo komitetuose esu girdėjęs sakant, kad vyriausybės programos rašomos rinkimams laimėti. Baisus toks požiūris, tokia veikla. Valstybės tarnautojas turi dirbti ne partijai, o valstybei.
– Todėl šiandien esate priverstas palikti postą. Kodėl nepasipriešinote? Turėjote istorinį šansą tą praktiką pakeisti.
– Manęs vieno per mažai. Tą istorinį šansą turėjo tie, kurie man liepė išeiti. Aš iki šiol neparašiau jokio atsistatydinimo pareiškimo. Pamačius politikos užkulisius yra vienas kelias – bandyti pakeisti. Mano dukrai – 6-eri. Man tikrai svarbu, kas toliau bus Lietuvoje.
- Ministru buvote paskirtas per 2 dienas, išmestas iš posto – per porą dienų. Kaip jums pasisekė prieš dvejus metus taip staigiai padaryti karjerą? Ne paslaptis, kad ypač policijos sistemoje netrūksta intrigų, stumdymosi dėl karjeros? Kaip sugebėjote išsiveržti iš tų intrigų kamuolio?
– Taip buvo anksčiau. Proveržis į šią sistemą atėjo 2008 metais, kai generaliniu komisaru tapo Vizgirdas Telyčėnas. Mane komisaro pavaduotoju jis pakvietė iš Kelių policijos vadovo pareigų. Aš nesutikau. Tada V.Telyčėnas išsakė stiprų argumentą – jei neisi, skirsiu kitą žmogų, ir jis bus tavo viršininkas. Tada sutikau.
V.Telyčėnas ir pasakė – taip policijoje toliau nebegalima. Nes buvo ir savų reikalų tvarkymo, ir vienas kito dangstymo. Kai man atiteko vairas, dirbome su vienaminčiais toliau. Atsirado Imuniteto tarnyba, skaidrūs konkursai į pareigas. Pasipriešinimas buvo milžiniškas – kovoji prieš savus? Bet tie žmonės man nebuvo savi. - Tačiau jūsų laikais vyko ir gėdą policijai darantys dalykai. Aukštų policijos pareigūnų šutvės, neužkirtusios kelio Garliavos žudynėms, teismų farsas. Jų melavimai, dokumentų dingimas teisme, šokiruojantys išteisinamieji nuosprendžiai, kai teisėjas – buvęs jų pavaldinys.
Tad girtis, kad policijoje atsirado daugiau skaidrumo, lyg ir neturėtumėte?
– Taip, kai kurių aukštų pareigūnų buvimas policijoje tikrai buvo nesusipratimas.
Jei kalbame apie Garliavos istoriją, aš laimingas, kad mums pavyko vaiką grąžinti mamai. Nes kai žinojau, kaip buvo suplanuota paaukoti mergaitę, kiek politikų čia yra įsivėlusių, plaukai šiaušiasi.
- Bet iki šiol tai neišdrįstama ištarti garsiai?
– Gal kada nors parašysiu tai, kas dar nėra paviešinta. Tiesa netruks išaiškėti.
– Gal jau galite paaiškinti, kodėl taip skubėta jus atleisti net nesuradus, kam perduoti tokį svarbų vidaus reikalų ministro postą?
– Turiu savo nuomonę, bet neišsakysiu, kad vėl neapkaltintų politikavimu. Iš tiesų skubėta ne naują žmogų paskirti, o mane atleisti.
Bet šiame poste juokauti negalima. Europoje padėtis sudėtinga – migracija, teroro grėsmės. Viskam turime būti pasiruošę.
– Gal po pusmečio vėl grįšite į šį kabinetą ir tęsite pradėtus darbus?
– Neprognozuoju.
- Jums, turbūt, labai svarbus artimųjų palaikymas šiomis dienomis? Kaip jūsų sprendimą vertina žmona Silvija?
– Ji labai stipri, tvirta moteris. Žmona, giminės sako – mes žinome, koks tu esi. Neturiu daug draugų, bet jiems aiškintis nereikia, jie mane pažįsta. Man tai svarbu.
– Nesiekiate, kad jus mylėtų visa tauta?
– Tikrai ne.
– Jūsų žmona taip pat teisininkė?
– Ne, ji finansininkė. Tai mano antra santuoka. Pirmoji truko labai trumpai. Buvome jauni, išsiskyrėme draugiškai. Silviją suradau toje pačioje Marijampolėje. Mes vedę jau 10 metų, kartu gyvename 15 metų. Ji jaunesnė už mane 8-eriais metais.
– Ir tekėjo už policininko? Ne prestižas...
– Tikiu, kad tekėjo už Sauliaus. Jai nelengva. Emocijų stengiuosi į šeimą neparnešti. Bet dabar nebepavyksta, ir dukrytė jau supranta. Tad mano apsisprendimas šeimai sudėtingas.
– Kitą savaitę jūs – jau laisvas pilietis. Ką veiksite? Žvejosite, sodą tvarkysite? Ir iš ko gyvensite be tarnybos ir algos?
– Turime santaupų, paskola už namą nėra didelė. Išsiversime. Juk mano žmona – finansininkė. Be to, esu pensininkas.
O darbų jau turiu nuo pirmadienio, rankų sudėjęs nemokėčiau sėdėti. Gal rasiu laiko pasportuoti, su draugais krepšinį pažaisti, futbolą. Mėgstu komandinius žaidimus. Skaitysiu, mėgstu istorines knygas. Gyvename gamtoje, važinėjamės dviračiais. Su kaimynais turime nusipirkę plaustą ir pramogaujame – Nerimi nuo Baltojo tilto plaukiame iki namų 5 valandas.
- Tad turite, matyt, ir gelbėjimosi liemenių, kurių netrukus jums gali prireikti?
– Gal jų neprireiks, bet ačiū už vertingą patarimą.
