22-ejų A.B.Yoususi prieš keletą metų talkino Lietuvos kariams Goro provincijoje Afganistane.
Taikos palaikymo misijos dalyviai iš nedidelės Europos šalies afganistaniečiui paliko didelį įspūdį, todėl jis atsisakė vykti į tokias patrauklias pabėgėliams šalis kaip Vokietija ir Didžioji Britanija.
Vizos galiojimas afganistaniečio baigiasi rytoj. Bet per tris mėnesius bus nutarta, ar jis įgis pabėgėlio statusą ir galės mūsų šalyje gyventi su savo šeima.
Jo žmona mokytoja Lo Boul ir duktė tebėra Afganistane.
Jaunas vyras papasakojo, kaip rizikavo, kol atsidūrė savo svajonių valstybėje prie Baltijos jūros. Jam teko įveikti daugiau nei 5000 kilometrų.
– Kaip Afganistane susipažinote su lietuviais? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Rukloje įsikūrusio A.B.Yoususi.
– Esu kilęs iš Čagčarano – Goro provincijos sostinės. Įsidarbinau šiame mieste įkurtoje karinėje stovykloje, kurioje gyveno lietuviai kariškiai.
Iš pradžių buvau paprastas darbininkas, vykdžiau su pervežimu susijusias užduotis, teko nemažai paplušėti fiziškai.
Lietuviškai pramokau per keletą mėnesių. Kariai tai pastebėjo ir pasiūlė vertėjauti.
Kasdien tobulinau lietuvių kalbos žinias. Pirma šauni mokytoja buvo seržantė Marija, išmokiusi skaičiuoti iki 100. Ji kantriai aiškino, ką reiškia vienas ar kitas žodis, padėjo man geriau išmokti naują kalbą.
Lietuviškai mokiausi ir iš knygelių, tačiau geriausiai žodžius ir tarimą įsiminiau bendraudamas su kariais.
Kalbos man sekasi, nors esu baigęs vos keturias klases. Anglų kalbos žinios padeda mokytis ir lietuviškai – kai nežinau kokio nors žodžio, mobiliajame telefone skaitau anglų ir lietuvių kalbų žodyną.
Su jūsų kariškiais buvo išties malonu dirbti – nė vienas nebuvo pasipūtęs, nežemino manęs, mano tautiečių, todėl prisiminimai apie juos – kuo geriausi.
Bendraudamas su lietuviais pamėgau krepšinį – dabar esu jūsų šalies vyrų rinktinės gerbėjas, mėgstu ir pats pažaisti.
Taip pat išmokau lietuviškų dainų žodžius, pavyzdžiui, „Atskrend sakalėlis“.
– Kodėl nusprendėte palikti tėvynę?
– 2013–2014 metais NATO pajėgoms pradėjus trauktis iš Goro provincijos, Afganistano valdžia perėmė taikos palaikymo misijoje dalyvavusių lietuvių stovyklą, bet nesugebėjo sutramdyti radikalaus musulmoniško Talibano judėjimo.
Partizaninį karą kariaujantys talibai keršija visiems, kurie bendradarbiavo su JAV ir NATO. Aš taip pat tapau jų priešu – vertėjavau lietuvių kariškiams, be to, esu krikščionis.
Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje gavau tris bauginamus talibų laiškus – grasinta pakarti mane ir visą mano šeimą. Turiu ir originalus, ir išverstus į anglų kalbą tekstus.
Po trečio laiško nusprendžiau bėgti. Tai daryti ragino ir artimieji.
Neseniai talibai sučiupo ir išvežė keturis jiems neįtikusius tautiečius. Nelaimėlių likimas nežinomas – visi kalba, kad jie jau nužudyti.
Iš pradžių prašiau Afganistano teisėsaugos pagalbos, bet likau skaudžiai nusivylęs. Pareigūnai pasakė, kad negali manęs apsaugoti, ir net nesistengė sulaikyti grasintojų, nors apie juos puikiai žinojo. Laiškuose yra Talibano antspaudas, juos pasirašė vienas šio judėjimo atstovų Abdulas Rashedas.
Pogrindyje veikiančių talibų įtaka Afganistane yra didžiulė, be jų palaiminimo vietos gyventojai net negali persikelti už 20–30 kilometrų nuo savo namų.
Šalyje didelę baimę sėja ir „Islamo valstybės“ teroristai.
– Kaip pasiekėte Lietuvą?
– Netekęs vertėjo darbo, Čagčarane atidariau mobiliųjų telefonų parduotuvę. Verslas sekėsi gerai – per dieną uždirbdavau po 60 JAV dolerių, kai vidutinė mėnesio alga Afganistane neviršija 300 dolerių.
Santaupos man suteikė galimybę ištrūkti iš šalies – nelegaliems žmonių gabentojams per sieną sumokėjau 6 tūkstančius dolerių. Daug kartų rizikavau gyvybe, kol pasiekiau savo svajonių šalį Lietuvą.
Teko įveikti daugybę etapų ir nakvoti vedlių nurodytuose pogrindžio punktuose, rizikuojant įkliūti teisėsaugai arba teroristų gaujoms. Kelionė su priverstiniais sustojimais truko maždaug du mėnesius.
Žmonių kontrabandos verslas karštuosiuose pabėgėlių taškuose dabar klesti.
Įvairios grupuotės vien tik už perkėlimą iš Irano į Turkiją reikalavo nuo 1000 iki 1500 JAV dolerių, tačiau man pavyko nusiderėti iki 800 dolerių.
Sunkiausia buvo plaukiant iš Turkijos į Graikiją.
Nedideliame laive telpa 30 žmonių, tačiau į jį buvo suvaryta 90 pabėgėlių. Pamatęs, jog laivas – sausakimšas, pasakiau, kad visi galime nuskęsti.
Tačiau kelionės vedlys piktai atkirto, kad galiu grįžti, jei nepatinka – yra daugybė žmonių, norinčių užimti mano vietą.
Plaukiant Egėjo jūra nuo keleivių svorio vanduo ėmė semtis per laivo kraštus – jis bet kurią akimirką galėjo panirti. Kilo panika – žmonės klykė, verkė, meldėsi.
Tikrai maniau, kad Graikijos nepasieksiu. Vilkėjau gelbėjimosi liemenę, bet ji greičiausiai nebūtų padėjusi. Laimė, laivelis per stebuklą išsilaikė.
Lietuvos diplomatai, kitų institucijų darbuotojai pasirūpino, kad iš Graikijos būčiau parskraidintas į jūsų šalį, kurioje norėčiau įsikurti su savo šeima visam laikui.
– Kokie pirmieji įspūdžiai Lietuvoje? Kuo ketinate užsiimti, jei jums bus suteiktas prieglobstis?
– Trečiadienio rytą pirmąsyk atsikėlęs Rukloje pajutau gaivų laisvos šalies orą. Turbūt panašiai jaučiausi tik vaikystėje.
Lietuvoje aš norėčiau atidaryti drabužių parduotuvę.
Pinigų verslui pradėti pakaktų, jei mano žmonai pavyktų parduoti Čagčarano parduotuvėje likusius mobiliuosius telefonus.
Už juos galima gauti maždaug 8 tūkst. JAV dolerių.
