Atsakymas – reikia paremti patinkančią programą – netinka, nes programas tradiciškai skaito labai retas rinkėjas, ir kažin ar tas, kuris jas rašo, supranta, ką parašęs. Ypač kai greta surikiuojami šuo ir katė, liberali ūkinė politika ir socialinė lygybė.
Geriausias vertinimo metodas yra biblinis – pažinsi juos iš vaisių. Iš tikrųjų nuo kai kurių partijų veiklos metų metus yra daug priderėję. Nematydami geresnių žmonės juos pakartotinai ir renkasi. Kai kuriuos pasiryžę Seime ir numarinti.
Šiais metais į priekines gretas veržiasi dar nebuvę valdžioje – žalieji su alkoholio nebevartoti pasiryžusiais „valstiečiais“. Ar gaila? Tegu prasisuka valdžioje ketverius metus, nepatiks, kitus pasirinksime – aiškino vienas politologinių laidų radijuje klausytojas. Negaila.
Tik tiems, kuriems po ketverių metų jau gali reikėti rūpintis įkapėmis, apmaudu, kad kito prasisukimo nebesulauks. Ką daryti, kai nebenori valdžioje matyti įgrisusių personažų, o nauji veidai neaiškūs?
Kito būdo, kaip atskirti pelus nuo grūdų, nėra – tik asmeninė patirtis ir asmeniniai lūkesčiai. Jeigu jokių norų, susijusių su būsimąja valdžia nėra, ir nieko gera nebesitikima, neverta į tuos rinkimus ir eiti.
Aš, ko gero, dar eisiu balsuoti, bet tikrai ne už tuos, kurie, nors ir „geri žmonės“, bet, deja, neturi pažiūrų. Balsuosiu už tuos, kurie mąsto, sugeba paaiškinti savo poziciją, atitinka mano principus ir lūkesčius.
Pirmiausia mesiu į šiukšlių dėžę ir patarsiu tai daryti kitiems partijas ir „asmenybes“, kurios bus linkusios į autoritarinį valstybės modelį. Keista, kad po 26 atkurtos laisvės metų tenka apie tai kalbėti, bet jeigu nepradėsime rūpintis dabar, greitai bus per vėlu.
Apie autoritarizmo pavojų kalbama Rytų Europoje, Vidurio Europoje ir senojoje Europoje, deja, taip pat. Apie Rusiją niekas net nebekalba kaip apie demokratinę valstybę, nors iš tikrųjų ne Rusija yra autoritarizmo išradėja. Apie totalitarizmo genealogijos medį prirašyta daug knygų, jo šakose ir lapijoje velnias koją gali nusilaužti, tik nesmagu, kad tenka kalbėti apie reiškinį, kuris išvytas pro duris vėl bando sugrįžti pro langą.
Trys veiksniai gali paskatinti jaunas ES valstybes, tarp jų ir Lietuvą, gręžtis į autoritarizmą. Karas Ukrainoje ne tik tęsiasi, bet ir vyksta pagal blogiausią scenarijų. Įtampa su Rusija auga, o tai neigiamai veikia visas Ukrainą palaikančias valstybes.
Nepalankus Ukrainai balsavimas Olandijoje padidins susierzinimą pačioje Ukrainoje, nusivylimą ir tolesnio skaldymosi baimę tarp ES valstybių. Rusija nepajėgs sulaikyti piktdžiugos dėl referendumo Olandijoje rezultato, kurio leitmotyvu taps: „Ar mes nesakėme, kad Europai jūs, ukrainiečiai, visiškai nereikalingi?“
Bjaurus informacinis karas tarp Rusijos ir Vakarų ateityje gali tapti dar bjauresnis. Rusijoje ignoruojama bet kuri pozityvi nuomonė apie dabartinę Ukrainos valdžią, tačiau panašiai ne vienoje ES valstybėje gali būti nebetoleruojami bandymai įžvelgti teigiamų dalykų Kremliaus politikoje.
Lietuvoje jie vadinami „naudingais idiotais“ – tobulas naujojo šaltojo karo terminas. Savo ruožtu Rusijos propagandininkas, neostalinistas N.Starikovas visai neseniai taip samprotavo: reikia įspėti Rusijos liberalus, „Jabloko“ narius, kad jų reiškiama kritika V.Putino atžvilgiu gali pasinaudoti Vakarai ir ypač Rusijos nekenčiančios Baltijos šalys. Veidrodinis VSD ataskaitos atspindys.
Antras veiksnys – autoritarinės tendencijos Vidurio Europos valstybėse. Nauja informacinio karo su Rusija apvija sukasi Lenkijoje.
Autoritarizmo požymių turintys naujausi Lenkijos valdžios sprendimai nepatinka Briuseliui, bet ES viršūnės negali per daug demonstruoti nepasitenkinimo, nes Varšuva yra pradėjusi aršią propagandinę kovą su Rusija masiškai griaudama paminklus sovietinės armijos generolams.
Dabartinė Lenkijos valdžia turi stiprią opoziciją, pajėgią masiškai užpildyti gatves, bet ji gali būti lengvai nusodinta paprasta fraze: jūs pilate vandenį ant Rusijos, kuri intensyviai slapta jau ieško šalininkų tarp Lenkijos karo veteranų, malūno. Lenkijos autoritarinių sprendimų istorija dar tik įsibėgėja ir tai neišvengiamai turės įtakos kai kurioms Lietuvos politinėms organizacijoms prieš rinkimus propaguoti tą patį.
Trečias veiksnys, galintis nuleisti nuo bėgių Europos demokratiją, tebėra pabėgėliai. ES susitarimas su Turkija yra ne sprendimas, o laikina pauzė nežinant, ką daryti toliau. Rusija jau ruošiasi aklinai uždaryti savo sienas, ir galima neabejoti, kad tai jai pasiseks, nes pasienis yra saugumo sistemos ir pavaldumo jai dalis. Naujos pabėgėlių bangos vėl pasuks į Europą.
Euroskepticizmas stiprėja ir plečiasi, iš politologinės nuomonės pamažu virsta politine jėga, galinti turėti labai rimtų pasekmių ES ateičiai. Kalbos apie demokratines vertybes tampa praktiniu išbandymu. Dabar ES didesnės integracijos šalininkai yra tarp kūjo ir priekalo.
Jiems norisi ginti europietiškas vertybes, suniekinti skeptikus ir net paskelbti juos griaunančiais valstybės pagrindus, tačiau patys turės sutikti ne tik su išorinėmis, bet ir vidinėmis sienomis, saviizoliacija ir savicenzūra, jeigu norės išsaugoti bent tai, kas pasiekta.
Todėl rinkiminiai Lietuvos partijų įsipareigojimai dėl demokratijos ir žodžio laisvės nebegali būti pakalbėjimai laisva tema, bet pagrindas, kokią ateitį rinktis.
